Miško takas - Nature delight

Kirtus vietovę su keliomis sodybomis, Miško takas vingiuoja gražiais spygliuočių miškais ir dar 6,5 km Čaukciemu, kol pasuka į Žaliąją kopą. Toliau eina Antinciemo–Smardės kelkraščiu. Vietovė  lygi, nes maršrutas eina Pajūrio žemumos Engurės lyguma. Nuo Žaliosios kopos atsiveria platūs Žaliosios ir Raganų pelkių vaizdai. Nedidelis miško keliukas vingiuoja kopos apatine dalimi ir dviejose vietose pelkę kerta mediniais takeliais. Kemeriuose maršrutas eina Partizānu, Robežu, A. Upīša, Katedrāles ir E. Dārziņa gatvėmis, pro parko lankytojų centrą „Meža māja“ ir Veršupytę, į kurią įteka sieringų šaltinių vandenys. Kirtus Tūristu gatvę, maršrutas eina Dūņu keliu iki Sluokos ežero. Toliau Miško takas prieina Veršupytės raistą – vieną puikiausių šlapių miškų buveinių visoje Kuržemėje. Prie Melnezero ežero maršrutas pasuka senojo Kemerių kelio link ir po 2 km pasiekia Bigaunciemą. Už Talsų plento (P128) Miško tako maršrutas prieina Rygos įlanką ir susijungia su Jūros tako maršrutu (E9). Miško takas visą atkarpą eina per Kemerių nacionalinį parką (KNP).

Melnezera gatve Miško takas palieka Tukumą ir iki pat Milzkalnės vingiuoja miškais, išskyrus trumpą atkarpą Jaunūdrų keliu. Toliau maršrutas tai pakyla, tai leidžiasi Raudos kalvyno keterų šlaitais. Viena aukščiausių vietų yra Milzkalnas, 113 m. virš jūros lygio. Kirtus Tukumo–Milzkalnės–Smardės kelią (V1446), maršrutas veda per Šluokenbekos dvarą, peršoka Sluocenės upeliuką, apsuka aplink Berzajus ir toliau kairiuoju Sluocenės krantu vingiuoja iki Karninių kapinių prie Tukumo–Milzkalnės–Smardės kelio. Nuo šios vietos iki Valgumo ežero, kurio pakrantėje yra apgyvendinimo vieta, Miško takas tęsiasi maždaug 2,5 km. Už Berzajų prasideda Kemerių nacionalinis parkas (KNP).

Miško takas eina Abavos kairiuoju krantu – Kr. Barona gatve. Toliau kaip mažas takelis jis vingiuoja Abavos senvagės slėnio pievomis ir miškeliais, kol pasiekia kalvą, vadinamą Švedų kepure. Už jos mažu takeliu nuveda iki Plostų–Pūcės kelio (V1471), kerta Amulą ir prie Kalnmuižos pakyla į Abavos senvagės viršų, kur toliau 6 km driekiasi iki Aizdzirės dvaro parko. Šiaurės kryptimi 1 km maršrutas vingiuoja Abavos senvagės slėniu, kuriame atsiveria vieni gražiausių šio slėnio vaizdų. Abavos senvagė šioje vietoje yra 40 m gylio. Už Zvejniekų tilto maršrutas pakyla senvagės šiauriniu krantu, kur auga vynuogynai. Toliau už miško kerta kelią Kandava–Renda (P130) ir Sabiles gatve pasiekia Kandavą. Šio vaizdingo miestelio Lauku, Ozola, Zīļu, Sabiles ir Pils gatvėmis eina iki Riterių piliakalnio. Visą laiką maršrutas vingiuoja Abavos senvage.

Miško tako maršrutas Rendoje vingiuoja Yvandės upelio uolėtais krantais ir veda į Krojų kelią pievomis, o vėliau tęsiasi mišku. Vietomis atsiveria Abavos senvagės vaizdas. Kraštovaizdis pamažu keičiasi, kai Miško takas palieka Kuršo žemumos Pieventos lygumą ir lėtai pakyla Rytų Kuršo aukštumos šlaitu 50–60 m virš jūros lygio.

Priešais Valgalės kaimą maršrutas padaro vingį pro gilią Valgalės upelio vagą ir iki pat Sabilės eina Abavos senvagės šlaito viršumi, tiktai prie Sabilės nusileidžia iki Abavos tilto (Lāčplēša, Kuldīgas gatvė). Sabilės apylinkėse kraštovaizdis vėl pakinta ir galima stebėti Rytų Kuršo aukštumos Saldaus kalvyno vaizdus. Senvagės tarp Rumbciemu ir Sabile gylis siekia apie 40 m. Miško takas šią ir kitą dieną eina Abavos senvagės gamtos parku „Abavas senleja“.

Pirmuosius 3,5 km Miško takas veda per gražius spygliuočių miškus. Iki Šaltojo karo muziejaus jis eina Plokštinės pažintiniu taku, o 5 km nuo muziejaus – Plokštinės pėsčiųjų ir dviračių taku. Prie kelio Nr. 3202 (Malūno gatvė) maršrutas pasuka kairėn į pietryčius ir iškart už 0,3 km dešinėn į pietus-pietvakarius. Po maždaug 0,5 km pasiekia Ilgio ežero gatvę. Toliau net 5,5 km maršrutas suka platų ratą aplink Ilgio ir Beržoro ežerus, kol pasiekia Beržoro kaimą. Toliau paėjėjus 2 km Plungės gatve, Miško takas atveda į Platelių centrą ir apsuka dar vieną ratą Ežero gatve iki Šeirės pažintinio tako, atskleisdamas vaizdingą kraštovaizdį. Toliau Ežero, Naująja ir Žemaičių Kalvarijos gatvėmis grįžta į miesto centrą.

Nuo Buožėnų Miško takas vingiuoja 5 km, kol kerta Sedos–Gaudikaičių kelią (Nr. 161) ir už 2 km įsuka į Gadūnavo miestelį. Tada veda į šiaurę ir už 2,5 km pasiekia Pamarkijos mišką. Toliau 7 km maršrutas keliaujas Plinkšių miško biosferos poligono teritorija ir įsuka į Plinkšių kaimą, o už 2 km pasiekia galutinį atkarpos tikslą. Keliaujant šia Miško tako atkarpa galima pasigrožėti Žemaičių aukštumos šiaurinės dalies kraštovaizdžiu.

Miško takas vingiuoja pėsčiųjų ir dviračių taku palei šiaurinę Masčio ežero pakrantę ir pasuka į vakarus  Ežero, L. Giros ir Plungės gatvėmis. Maždaug už 2,5 km nuo ežero maršrutas sukasi kairėn į pietvakarius ir eina keliu Nr. 4606 Lieplaukės link. Už 2,1 km netoli Užgirių kaimo maršrutas suka dešinėn į šiaurę ir nedideliais miško keliukais ir mediniais takeliais veda Germanto kraštovaizdžio draustiniu, kol pasiekia Germanto ežerą. Tada suka į dešinę ir J. Perkovskio gatve veda iki Plungės gatvės. Po posūkio į kairę Miško takas kerta geležinkelį, žiedinėje sankryžoje eina į dešinę (Margiukų g.), paskui į kairę (Šilelio g.), kerta A11 kelią ir už 5 km pasiekia Buožėnų kaimą.

Šioje Miško tako atkarpoje yra viena aukščiausių Žemaičių aukštumos vietų ir viena gražiausių Žemaitijos kalvų - Šatrijos piliakalnis. Šatrija neretai tituluojama Lietuvos kalnų karaliene, kurios aukštis siekia 228 m. Žemaičių aukštumoje vingiuoja daug mažų takų ir kelių, čia kylančių į kalvą, čia besileidžiančių pakalnėn. Pirmieji Miško tako 2,4 km vingiuoja keliu Ramučiai–Luokė (Nr. 2111), vėliau jis pasuka kairėn į pietus, darydamas lanką pro Šatrijos kalną. Maždaug už 2 km nuo Šatrijos Miško takas pasiekia Užmiestį, kur vėl suka kairėn į pietus ir apie 10 km tęsiasi Luokės–Užvenčio keliu (Nr. 2114). Vėliau eina į dešinę pietvakarių kryptimi ir po beveik 7 km pasiekia Pavandenės centrą. Visą kelią pakaitomis plačias pievas ir slėnius keičia maži miškeliai ir pušelių guotai, taigi galima grožėtis lyg mozaika nuostabiu kraštovaizdžiu.

Siaurais miško takeliais ir nedideliais keliais Miško takas veda per Kurtuvėnų regioninį parką. Jame įrengti gamtos pažintiniai takai. Iš Kurtuvėnų maršrutas tęsiasi gražia medžių alėja ir maždaug už 1 km pasukęs į kairę vingiuoja tarp žuvininkystės tvenkinių, nedidelių, pievomis apaugusių kalvų, kol vėl pradingsta miške. Miško takas veda lanku aplink Vainagių kaimą, mediniu lieptu perveda per šlapynes ir pasiekia piliakalnį, nuo kurio atsiveria Vainagių ežero panorama. Toliau 8 km iki Šaukėnų Miško takas vingiuoja miško keliuku, o prieš pasiekdamas Šaukėnų miestelį apsupa Juodlės ežero šiaurės vakarų krantą. Šaukėnų miestelyje takas tęsiasi Juodlės gatve.

Kurtuvėnų regioninis parkas yra viena miškingiausių vidurio Lietuvos vietovių su ryškiomis, ledynų suformuotomis reljefo formomis, plytintis Rytų Žemaičių aukštumoje, tarp Ventos ir Dubysos upių. Miško takas iš Dengtilčio siaurais miško keliukais nuveda į Kelmės kelią (Nr. 2106), trumpai eina šiaurės rytų kryptimi ir už 0,4 km pasuka kairėn. Toliau maršrutas vingiuoja miško takais Pageluvio ir Geluvos ežero kryptimi. Apsukęs kilpą aplink Geluvos, Barsukyno ir Dubuko ežerus, Miško takas tęsiasi vakarų ir šiaurės vakarų kryptimi, viaduku kerta magistralinį kelią A12 ir toliau atviromis vietovėmis, pro mažus kaimelius veda palei Dambos tvenkinį ir pasuka į Užtvankos gatvę. Tvenkinio vakarinėje pusėje yra Kurtuvėnų miestelis. Pagrindine P. Višinskio gatve Miško takas pasiekia galutinį atkarpos tikslą.

Maršruto atkarpa veda Rytų Žemaičių aukštuma. Miško takas 5 km vinguriuoja tarp dirbamų laukų, kerta Šiaulių–Tauragės geležinkelio liniją ir per Šimšų mišką Tytuvėnų regioniniame parke mažais miško keliukais pasiekia Kiaunorių kaimą. Toliau veda pagrindine Draugystės gatve ir už 0,5 km pasuka į kairę šiaurės vakarų kryptimi (kelias Nr. 2122), kur už 4 km pasiekia Pašiaušės kaimą. Dar už 4 km Miško takas nusileidžia į Dubysos slėnį ir pasuka kairėn, kur vingiuoja upės dešiniuoju krantu. Už 0,5 km maršrutas pasiekia galutinį atkarpos tikslą. Dengtiltis ir kita Miško tako atkarpa yra Kurtuvėnų regioniniame parke.

Maždaug už 0,5 km nuo Kirkšnovės Miško takas pasuka į kairę nuo Ariogalos–Betygalos kelio (Nr. 3504) ir toliau iki galutinio taško prie Raseinių–Baisogalos kelio (Nr. 225) atkartoja Dubysos upės vingius, kur užliejamas pievas keičia nedideli miškų masyvai ir maži kaimeliai. Vietomis atsiveria nuostabūs vaizdai į aukštus Dubysos slėnio krantus ir piliakalnius. Šioje atkarpoje labai ryškus reljefas – Miško takas vingiuoja stačiais krantų šlaitais aukštyn ir žemyn, užtikrindamas įsimintiną žygiavimo patirtį. Ši atkarpa skirta žygeiviams „gurmanams“!

Pirmuosius 2 km laukiniu takeliu Miško takas vinguriuoja šiaurine Lampėdžių karjero pakrante ir priešais kapines išveda į automobilių kelią. Šaligatviu  tęsdamas savo kelionę Raundondvario kryptimi, Miško takas po 1,7 km kerta Nevėžio upę Kazio Veverskio tiltu. Po 0,6 km Miško takas pasuka kairėn į Pakalnės gatvę ir priešais Nevėžio ir Nemuno santakos vietą mažais takeliais toliau vingiuoja dešiniąja Nemuno pakrante. Nemuno slėnio pakrantėse matomos senų piliakalnių vietos. Už Šilelio kaimo Miško takas tęsiasi pėsčiųjų ir dviračių takais iki kurortinio Kulautuvos miestelio, prieš kurį daro lanką nedideliu miško keliuku ir Pušyno bei V. Augustausko gatvėmis pasiekia galutinį šios atkarpos tašką.

SVARBU. Kauno miestą kertančiose atkarpose žymėjimų nėra.

Merkinės miestelyje Miško takas Seinų gatve patraukia Nemuno kryptimi, pasuka dešinėn ir sustoja prie apžvalgos bokšto. Nuo jo atsiveria nuostabus vaizdas į platų upės slėnį ir Nemuno salą, kurioje ganosi naminiai gyvuliai. Daugiau kaip 3 km Miško takas vingiuoja palei stačius Nemuno krantus, tada staiga pasuka į šiaurę ir mažais miško keliukais vakarų kryptimi nuveda iki Netiesų ir Druskininkų kaimų. Už Druskininkų kaimo takas kerta šioje atkarpoje didžiausią atvirą vietovę, apdovanosiančią jus gražiais vaizdais. Toliau Miško takas driekiasi Nemuno slėniu, tačiau pačios upės nuo tako nematyti. Vietomis kelyje yra kalvų su stačiomis nuokalnėmis. Prie Vangelonių kaimo Miško takas išveda į atviresnę vietą, kerta nedidelį miško masyvą ir Vangelonių bei Saulėtekio gatvėmis pasiekia pagrindinę Nemunaičio kaimo gatvę. Šios atkarpos dalis nuo Merkinės iki Druskininkų kaimo priklauso Dzūkijos nacionaliniam parkui.

Iki pat Merkio žiočių, kur upė įteka į Nemuną, Miško takas veda Nemuno slėnio krantais, kur Dainavos lygumos apylinkėse jį supa dideli ir gražūs Dzūkijos miškai. Vietomis miško masyve pasitaiko atvirų vietų, kuriose išsimėtę nedideli kaimai. Prie Česukų kaimo Miško takas dideliu ratu apsuka Merkio santaka į Nemuno upę, nes artimiausias tiltas yra A4 kelyje. Čia atsiveria įspūdingi plačių ir gilių Merkio žiočių vaizdai. Kirtus Merkį, Miško takas driekiasi siauru kaimo keliuku kairiu upės krantu ir atveda iki Merkinės piliakalnio, nuo kurio atsiveria vienas gražiausių Pietų Lietuvos kraštovaizdžių. Siauromis ir vingiuotomis Merkinės gatvelėmis (Piliakalnio, V. Sladkevičiaus, S. Dariaus ir S. Girėno) Miško takas pasiekia miestelio centrą. Ši maršruto atkarpa eina Dzūkijos nacionalinio parko teritorija.

Nuo Trikojo ežero ir Bertašiūnų kaimo Miško takas keliu Nr. 2517 eina į pietus, kerta Leipalingio–Kapčiamiesčio kelią (Nr. 2505) ir Viktarino kaimą. Toliau takas apsuka Stirtos ežerą ir miško keliukais vinguriuoja per plačius miško masyvus, kuriuose vietomis matomos laukymės ir nedideli kaimai. Vasarą miške gausu mėlynių ir grybų. Miško takas kerta protaką, jungiančią Baltajo Bilso ir Juodajo Bilso ežerus, kyla stačiu ežero krantu ir pasuka į pietus. Šioje vietoje galima pamatyti Didžiasalio kaimą. Atkarpa nuo Trikojo ežero iki Viktarino kaimo eina Veisiejų regioninio parko teritorijoje.

Palikus Veisiejų miestelio centrą, Miško takas kerta Veisiejų ežero protaką, tada Vytauto, Turgaus ir Leipalingio (kelias Nr. 134) gatvėmis veda iki Snaigyno ežero pakrantės, kur galima rasti apžvalgos bokštą ir poilsiavietes. Kirtus nedidelį miško masyvą prie Veisiejų, Miško takas apie 1,4 km veda Veisiejų–Barčių (Nr. 2529) keliu, tuomet pasuka dešinėn. Toliau maršrutas vingiuoja gražiu pušynu greta Ančios ežero, kurio apylinkėse gausu uogų ir grybų. Pasukus rytų kryptimi, Miško takas iš pietų priartėja prie Barčių kaimo. Toliau iki Trikojo ežero driekiasi per javų laukus. Prie Trikojo ežero įlankos Miško takas kerta miškingus plotus, vis priartėdamas prie kelio Nr. 2517. Ši Miško tako atkarpa vingiuoja per Veisiejų regioninį parką.

Nuo Kaberneeme maršrutas driekiasi per mišką, kur galima pamatyti akmenų krūvas, atneštas čia per paskutinį ledynmetį. Netrukus takas pakyla apie 20 m iki pėsčiųjų tako, besidriekiančio senąja Ancylaus ežero kranto linija. Takas kerta Kaberla-Kaberneeme plentą ir eina per nedidelį smėlėtą Kaberlos upelio kanjoną, kol pasiekia Kalevi-Liiva holokausto memorialą. Takas tęsiasi iki Linnamäe HES ir kabančio tilto. Sekite taku per senovinę Linnamäe tvirtovės kalvą ir tęskite dešiniuoju Jägalos upės krantu, kol pasieksite Jägalos krioklį. Suka tiltas yra apie 500 metrų aukštyn nuo krioklio. Perplaukus upę, takas eina per Jägalos krioklių parką. Galiausiai takas eina per Koogi kaimą ir pasiekia Jõelähtme.

Šią dieną Miško takas kerta Jumindos pusiasalį. Išplaukus iš Loksos, už 7 km jis eina pro sovietmečio karinį objektą – Haros povandeninį laivų uostą. Norint jį aplankyti, reikia apvažiuoti du kilometrus ir nusipirkti bilietą. Miško takas eina per gražių miškų ir pelkių teritoriją, o vakariniame teritorijos gale yra aukštų, tankių miškingų smėlio kopų. Jis tęsiasi keliu iš Pedaspea į Tsitre ir kerta nedidelę Šiaurės Estijos klints atkarpą prieš pat Tsitre, kur yra Muuksi tvirtovės kalva. Tsitre iškylų zona yra 0,2 km nuo jūros.

Pirmoji šios atkarpos dalis eina per pasakas primenantį Käsmu pusiasalį su miškingomis kopomis ir samanomis apaugusiais uolų laukais. Iš Eru tęsiasi Võsu–Kotka keliu 2 km, eina per Vihasoo kaimą ir toliau keliu, iš kurio matosi Eru įlanka ir Käsmu pusiasalis. Skyriuje yra keletas įspūdingiausių Lahemaa nacionalinio parko riedulių, Tammispea ir Jaani-Tooma rieduliai, kurie primena didžiulius monolitus. Iš Viinistu tolumoje galite pamatyti Mohni salą ir jos švyturį.

Kiti 9 kilometrai Miško tako tarp Oandu ir Võsu sutampa su RMK taku, todėl atkreipkite dėmesį į ženklų pasikeitimą. Takas eina per gražią, miškingą vidaus kopų zoną, kur žygeiviai gali pamatyti pušies pušies pušies, naudotos iš medžių sakai išgauti. Tokiu būdu derva Baltijos šalyse buvo gaunama iki 1960-1970 m. Medžiai gausiai padengti kerpėmis, o tai rodo, kad oras yra švarus. Rudenį tako pakraščius puošia grybai ir mėlynės. Pravažiavus Võsu kaimą (populiarų kurortą), Miško takas tęsiasi gražia pakrantės miško promenada iki Käsmu kaimo. Verta nueiti dar papildomą kilometrą iki Vana-Jüri uolų ir istorinių Käsmu vietų pusiasalio gale.

Už Vainupea kaimo Miško takas patenka į pirmąjį Estijos nacionalinį parką – Lahemaa, estiškai reiškiantį „įlankų žemė“. Kitas penkias su puse dienos Miško takas tęsis Lahemaa nacionalinio parko įlankomis ir pusiasaliais, supažindindamas žygeivius su reikšmingiausiu jo gamtos ir kultūros paveldu. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas parko taisyklėms. Šią dieną Miško takas eina gražiais ir ramiais pamario miškais, kuriuose rudenį gausiai auga grybai. Jis eina per vaizdingą Altjos žvejų kaimelį. Atkarpa baigiasi Estijos valstybinio miškotvarkos (RMK) lankytojų centre esančiame Oandu mieste, kur žygeiviai gali daugiau sužinoti apie miško buveinių tipus ir miškotvarkos tradicijas.

Viena neįprastiausių Miško tako atkarpų Šiaurės Estijoje, kuri geru oru veda įspūdingos Šiaurės Estijos klintos papėde, o vėliau kyla į klintos viršūnę Valaste ir Sakos kaimuose, atskleidžiant kvapą gniaužiantį. Suomijos įlankos vaizdai iš vadinamojo Viru Rise. Saka‒Ontika‒Toila ruože (apie 23 km) didžiausias Šiaurės Estijos klintos aukštis siekia 55 m. Esant giedram orui, 50 km atstumu galite pamatyti Rusijai priklausančias Didžiosios ir Mažosios Tütarsaaro salas.

Už Vasavere Miško takas tęsiasi per Kurtnos kraštovaizdžio draustinį, juosia per durpyną, kerta Oru miestelį, eina per Vokos upės slėnį ir pasiekia Baltijos jūrą, kur pasuka į vakarus. Čia, Suomijos įlankos pakrantėje, kyla Šiaurės Estijos klinta – stačias, uolėtas ir miškais apaugęs skardis, nenutrūkstamai besitęsiantis iki Talino ir toliau iki Vakarų Estijos salų. Miško takas eina ant skardžio ir retkarčiais leidžiasi į slėnius. Jis kerta gilų ir platų Pühajõgi slėnį Toila-Oru parke ir patenka į Toilą, populiarų pakrantės kurortą.

Palikęs Kuremė vienuolyno kalvą, Miško takas tęsiasi palei vaizdingą Kurtnos kraštovaizdžio draustinį (Alutaguzės nacionalinio parko dalis), kurį puošia daugybės ežerų (iš viso 42 ežerai, didžiausias tankumas Estijoje) veidrodiniai paviršiai tarp gražių, šviesių. spygliuočių miškai. Per drėgnesnes vietas eina mediniai pėsčiųjų tiltai, o per griovius ir mažas upes statomi tiltai. Šalia Alutagusės poilsio ir sporto centro įrengtas pėsčiųjų ir šiaurietiško ėjimo takų tinklas.

Nuo čia Miško takas eina per naujausią Estijos nacionalinio parko šeimos narį Alutagusės nacionalinį parką (tiksliau, kelios parko dalys platesnėje teritorijoje), kuris buvo įkurtas 2018 m. Pagrindinis parko tikslas. yra didžiausių Estijos spygliuočių miškų ir pelkių teritorijų apsauga. Tai taip pat viena iš rečiausiai apgyvendintų vietovių šiaurės rytų Estijoje.

Pirmoji šios atkarpos pusė veda per nuostabius spygliuočių miškus, ypač Järvevälja kraštovaizdžio draustinyje, kur taką šiaurėje supa gražios kopos, o pietuose – aukštapelkė. Verta užsukti į Rannapungerja esantį kioską ir nusipirkti rūkytos žuvies – Peipus ežero seliavos (rääbis) ir vietinės ūkio produkcijos. Miško takas kerta Rannapungerjos upę per greitkelio tiltą ir patenka į Peipuso ežero pakrantę ties Kauksi. Yra vieta iškylai, kurioje galėsite jaukiai atsipalaiduoti ir suvalgyti atsineštos žuvies. Čia Peipuso ežero pakrantės primena nuostabų paplūdimį, apsuptą nuostabių pušynų apaugusių kopų.

Didžioji dalis šios Miško tako atkarpos eina per negyvenamą miško plotą į vakarus nuo Emajõe-Suursoo pelkės, kurią saugo Peipsiveere gamtos rezervatas. Kastre kaime Miško takas grįžta į civilizaciją, o žygeiviai turi kirsti Emajõgi upę vietiniu keltu, kad pasiektų Kavastu kaimą. Peipsiveere lankytojų centras ir pažintiniai takai yra 3,5 km atstumu nuo Kavastu.

Išvažiavus iš Värskos, Miško takas pasuka į šiaurės vakarus link Pskovo ežero Värska įlankos. Apsukęs ratą miške, takas veda į Laosinos kaimą, kur lankytojai turi galimybę daugiau sužinoti apie setų religines tradicijas. Ši Miško tako atkarpa eina per Peipuso ežero žemumą, todėl reljefas lygus. Žemė daugiausia naudojama žemės ūkiui. Netoli Võõpsu kaimo pervažiavus Võhandu upę Miško takas pasuka Räpinos link.

Miško takas veda per didžiulius Setomaa miškus, palei pelkes ir pelkes, kurios rugsėjį nusidažė pasakišku purpuriniu atspalviu. Tai retai apgyvendintas regionas, o keliautojai turi galimybę iš tikrųjų prisijungti prie gamtos. Prie Õrsavos ežero Miško takas kerta kelis pėsčiųjų tiltus, sukasi aplink ežerą ir veda į Värska seniūnijos centrą. Skirkite laiko atrasti vietines setų tradicijas ir virtuvę.

Pirmoji šio Miško tako atkarpos dalis vingiuoja nuostabiu Piusos upės slėniu, tada ties Härmä kaimu pasuka link Obinitsos – svarbaus Setomaa – Setų krašto – kultūros centro. Čia galima atrasti vietinių setų tradicijas. Po Obinicos Miško takas veda nuostabiais viržių pušynais, nusileidžia atgal į Piusos upės slėnio gilumą ir ties Piusos urvais pasuka į rytus. Iš ten eina kairiuoju Piusos slėnio šlaitu, kol prie Koidulo geležinkelio stoties pasiekia greitkelį ir geležinkelio liniją.

Miško takas veda žemyn nuo aukščiausio Haanja aukštumos taško, sukasi aplink pietinę Vasknos ežero dalį ir toliau eina mažais kaimo keliukais, apsuptais vienkiemių ir nedidelių ūkių sankaupų. Trasoje esančios kalvos apaugusios medžiais, tačiau švelnesnių šlaitų plotai buvo įdirbti. Artėjant Tsiistre kaimui, kraštovaizdyje matoma žemės ūkio paskirties žemė, kuri vasaros pabaigoje virsta aukso laukais.

Miško takas, kirtęs Latvijos ir Estijos sieną nedideliu vietiniu keliuku, eina kaimo keliuku, eina per vienkiemius ir kaimus, tada dreifuoja aukštyn Haanja aukštumos vakariniu šlaitu, kol pasiekia Suur Munamägi (estiškai „Didysis kiaušinių kalnas“). . Tai aukščiausia viršūnė visame maršrute iš Rygos į Taliną. Nesivaržykite čia kurį laiką pasimėgauti Haanja kraštovaizdžiu ir vietine virtuve.

Išėjus iš Apės, Miško takas vingiuoja kalvotu dirbamos žemės kraštovaizdžiu, tada patenka į tamsų miško masyvą, retkarčiais pertraukiamą mėlynų ežerų paviršių. Už Pellių Miško takas eina tuo pačiu taku, kaip ir Pellių takas, kerta Latvijos/Estijos sieną ir vingiuoja Smilšāja, Sūneklio ir Ilgāja ežerų pakrantėmis 2 km Estijos pusėje, vadinama Paganamaa (vertimas: Velnio žemė). . Ten jis leidžiasi žemyn ir patenka į Korneti-Peļļi poledyninę įdubą, vieną įspūdingiausių Latvijos daubų. Miško takas grįžta į Latviją ties Ilgājs ir, stačiai pakilęs, kalvota vietovė nukelia į Druskų piliakalnį. Miško takas leidžiasi į Korneti. Jis yra mažiau nei 3 km nuo Korneti centro iki Latvijos ir Estijos sienos. Maršruto metu atsiveria gražūs kraštovaizdžiai Didžiojo Baltinio ir Mažojo Baltinio ežerų pakrantėse. Ruožas yra saugomo kraštovaizdžio vietovėje „Veclaicene“.

Miško takas kerta Spičų tiltą ir veda prie keturių Kokšių ežerų (apie 4 km), kuriuos jungia nedidelis upelis. Čia rasite iškylų vietą, palapinių aikšteles ir pažintinį taką keliautojams. Aplink graži gamta, o miškuose gausu valgomųjų grybų. Pravažiavę paskutinį Kokši ežerą Dibeno ežerą, po valandos ar dviejų pasieksite Cirgalių kopų masyvą, kurį kirsite šiaurės-pietų kryptimi. Tolesnė Miško tako atkarpa kerta nemažą mišku apaugusią teritoriją, o šen bei ten matosi vieniša sodyba ar mažesnis ežerėlis. Atkarpa baigiasi mažame kaimelyje, pavadintame Zaķi. Kaime neteikiamos jokios paslaugos, todėl planuodami žygį būtinai apsvarstykite būtinus susitarimus ir apgyvendinimo galimybes. Atkarpa yra Šiaurės Gaujos („Žiemeļgauja“) saugomo kraštovaizdžio teritorijoje.

Miško tako pradžia šioje atkarpoje sutampa su Gaujos pažintiniu taku, einančiu pačiu upės krantu. Miško takas kerta A3 dviejose vietose (prieš posūkį į Sedą ir prieš Kaučią) (atsargiai!) ir toliau eina nedideliais miško keliukais, smėlio-žvyro karjeru, o toliau žvyrkeliu ties posūkiu į Olinas. Pavažiavę 3,5 km, vėl pasukite į dešinę ir nedideliais atokiais miško keliukais važiuokite link Spičų tilto, kur prie vadinamosios Zema salos (Žemos salos) atsiveria vieni gražiausių Šiaurės Gaujos („Žiemeļgauja“) saugomo kraštovaizdžio vietovės įžymybių. sala). Šios atkarpos pabaigoje, kur P24 kerta Spicu tiltą, yra vieta iškylai ir stovyklavietė.

Iš Caunites Miško takas veda per kerinčius pušynus ir pelkes, skersai ir aplink kalvas bei šlaitus. Iš Sietiņiezio atsiveria vienas gražiausių vaizdų į Gaują, todėl galbūt verta skirti šiek tiek daugiau laiko Sietiņiezio pažintiniam takui. Tolesnis kelias driekiasi sodybomis ir miškais, kol pasieksite Valmierą. Už Valmieros aplinkkelio Miško takas veda miesto šaligatviais, o paskutinė kelio atkarpa – nuo vadinamojo „Dzelzītio“ (siauro geležinkelio tilto) iki Cėsų gatvės – eina miškingu taku palei Gaują.

Miško takas eina mažais keliukais ir takeliais per mišką iki pat vandens turistų stovyklavietės „Lenči“, vingiuoja vis kitokiu reljefu pro Ērgeļu skardžius ir patenka į Gaujos upės senslėnį. Pravažiavus Ērgeļu skardžius, takas pasuka atgal link Cėsių, bet tada nusuka į Pieškalnyje esančią Rāmnieki pusę, kirsdamas upę. Po vandens turistinės stovyklos „Jāņarāmis“ Miško takas patenka į gražų, šviesų pušyną, eina per mišką, kol pasiekia „Caunītes“, kuri yra viena gražiausių vietų Gaujos upės pakrantėje.

Viena vaizdingiausių Miško tako dalių driekiasi palei istorinį Līgatnės popieriaus fabriko kaimą, kerta Spriņģi uolą, vingiuoja palei Skalupės ir Mitologinį taką, sustoja vienoje slapčiausių vietų šioje Geležinės uždangos pusėje, Sovietinis bunkeris, toliau tęsiasi palei Roči gamtos rezervatą, kerta Amatą (gražiausia ir uoliausia upės dalis) ir galiausiai patenka į Zvārtes uolą. Toliau Miško takas driekiasi aukštais Amatos slėnio krantais ir eina istoriniu Cėsių–Rygos „greitkeliu“ (dabar nedidelis kaimo/miško keliukas su senais mylių stulpais) iki Rakšų, tada kyla į Vāļukalni kalvas ir Ozolkalns, eidami palei Gaujos upė iki Cīrulšių gamtos takų. Jis sustoja prie Gaujos gatvės, tačiau keliautojai taku gali tęstis dar 2,8 km iki Cėsių, ten pernakvoti ir kitą dieną toliau eiti.

Pravažiavus Siguldą, Miško takas Vējupīte eina iki Paradīzes piliakalnio, kur statūs laiptai leidžiasi žemyn į Gaujos upės senslėnį ir Vējupytės daubą. Jis ir toliau vingiuoja mažesniais takeliais per pievas, kerta mažas upes, kurių krantuose atsiskleidžia smiltainio atodangos. Paskutiniai šeši kilometrai šios atkarpos eina mažesniu takeliu žemyn Līgatnės gamtos takais. Artėjant prie Līgatnės Miško takas pakyla į Gaujos slėnio kalvas, o paskui vėl leidžiasi žemyn į gilią Līgatnės upės daubą, kur yra buvęs Līgatnės popieriaus fabriko kaimas.

Pro „Rāmkalni“ Miško takas klaidžioja stačiais Gaujos slėnio krantais, eina pro Gaujos kaimą ir grįžta žemyn. Tada jis kerta Lorupės upę ir tęsiasi Gaujos vingiais, aplenkdamas vieną įspūdingiausių upės atodangų Velnalos uolas, kyla į Ķeizarskats apžvalgos aikštelę ir skrieja žemyn iki Ķeizarkrēsls, nuotykių parko „Mežakaķis“ prie Kaķīškalno ir Siguldos bobslėjaus ir rogučių trasa.