Baltic Forest Hiking Route - Nature

Pietinė „Miško tako“ dalis (Lenkijos/Lietuvos siena – Ryga)

  • Miško takas kerta tris nacionalinius parkus – Dzūkijos ir Žemaitijos nacionalinius parkus Lietuvoje bei Kemerių nacionalinį parką Latvijoje. Kemerių raistas su kitomis pelkėmis ir šlapiais miškais yra vienas didžiausių Baltijos šalių raistų. Miško takas bendrai kerta arba veda palei ~25 ypač saugomas gamtos teritorijas.
  • Miško takas Lietuvoje veda per Sūduvos, Dzūkijos ir Žemaitijos, o Latvijoje – Vakarų Kuršo ir Rytų Kuršo aukštumas arba jų dalis. Tarp aukštumų išsidėsčiusios žemumos, iš kurių minėtinos Kuršo žemuma ir Pajūrio žemuma. Žemiausios Miško tako vietos siekia jūros lygį (Bigaunciemo – Lielupės atkarpoje, kur Miško takas veda Rygos jūros įlankos pakrante), o aukščiausia vieta yra Žemaitijos aukštumoje – tai Šatrijos kalnas (228 m virš jūros lygio).
  • Aukštumų teritorijose gausu ežerų. Abi šalis dengia tankus upių, upelių ir upokšnių tinklas, vasarą teikiantis malonią atgaivą.
  • Labai ryškus Miško tako reljefas yra Nemuno, Dubysos ir Abavos senvagės bei šių upių intakų pakrantėse.
  • Netoli Miško tako yra daug gamtos paminklų – didžiuliai akmenys, šaltiniai, milžiniški medžiai, medžių alėjos ir įdomios reljefo formos: kalvos, daubos, upių senvagės ir kt. Nemuno ir jo intakų pakrantėse iškyla galingos ir vaizdingos nuosėdinių uolienų atodangos.
  • Miško takas veda per miškingiausias Lietuvos ir Latvijos teritorijas, kuriose galima susipažinti su dauguma Baltijos šalyse aptinkamų miško biotopų ir miškų tipų.

Šiaurinė „Miško tako“ dalis (Ryga – Talinas)

  • Dalis šiaurinio „Miško tako“ maršruto veda pro Vidžemės, Alūksnės ir Hanjos aukštumas, dalis – pro žemumas.  Žemiausia „Miško tako“ dalis yra jūros lygio, o aukščiausias taškas (~256 m) virš jūros lygio yra Sūr Munamagio kalvos papėdėje. Antrasis aukščiausias taškas – Drusku piliakalnis (246 m virš jūros lygio). Sūr Munamagio kalva (318 m virš jūros lygio) yra aukščiausia viršukalnė Baltijos šalyse.
  • Gaujos upės senslėnis ir jos intakų kloniai pasižymi išskirtiniu reljefu. Taip pat būtina paminėti ir Šiaurės Estijos glintą – statų, uolėtą 56 m aukščio skardį, besidriekiantį iki Estijos šiaurinės pakrantės. „Miško takas“ penkias diena veda pro Gaujos upės senslėnį – didžiausią ir giliausią slėnį Baltijos šalyse, o vėliau Toilos-Kundos atkarpoje dar penkias dienas vinguriuoja palei Šiaurės Estijos glintą.  
  • „Miško“ takas veda pro šiuos gamtinio paveldo objektus: Ehalkivi – didžiausią riedulį Baltijos šalyse (930 m3), Valaste krioklį – aukščiausią krioklį Baltijos šalyse (26 m), Jegalos krioklį – vieną įspūdingiausių krioklių šiose apylinkėse. Palei Gaujos ir Piusos upių krantus iškyla įstabios smiltainio atodangos, kuriose esama tiek natūralių, tiek žmogaus iškastų olų. Piusos olos – ilgiausia žmogaus iškastų požeminių smiltainio olų sistema Baltijos šalyse. Suomijos įlankos pakrantėje galima rasti fosilijų, kurioms per milijoną metų. 
  •  „Miško tako“ šiaurinė dalis veda pro tris nacionalinius parkus, iš kurių Gaujos nacionalinis parkas yra seniausias nacionalinis parkas Latvijoje, Lahemos nacionalinis parkas yra seniausias Estijoje ir Baltijos šalyse, o Alutaguse nacionalinis parkas (įkurtas 2018 m.) yra naujausias iš 15 nacionalinių parkų Baltijos šalyse. Šiaurinės „Miško tako“ dalies maršrutas veda pro maždaug 40 ypatingai saugumų gamtinių teritorijų. 
  •  „Miško takas“ daugiau nei savaitę veda palei Peipaus ežerą – ketvirtą pagal dydį ežerą Europoje (kartu su Pskovo ežeru). Vietiniai čia augina svogūnus nuo caro laikų ir pardavinėja puikias svogūnų pynes tiesiog kelkraštyje. Palei šiaurinius Peipaus ežero krantus susiformavusios nuostabios, iki 13 m aukščio, kopos. 
  • Nors neįtrauktos į maršrutą, tačiau verta paminėti keletą salų Šiaurės Estijoje, kurios puikiai tinka trumpesniems pasivaikščiojimams, kurių metu galima pamatyti daugiau gamtos ir susipažinti su vietos kultūra. Tai Pedassaar, Prangli, Aegna ir Naissaar salos.

Miškų įvairovė

Žodis „Miškas“ kiekvienam sukelia skirtingas emocijas bei asociacijas. Vieniems tai – lieknos pušys ir baltos samanos, kiti įsivaizduoja eglių tankmes, dar kiti – nepaliestus šlaitus su apsamanojusiomis medžių išvartomis… O gal tai – beržynas ar pelkė su šlapiomis įdubomis ir pavasarį pražydusiomis purienomis? Miškai yra įvairūs ir kiekvienas jų atlieka tam tikrą vaidmenį, išlaikydamas biologinę įvairovę. Toliau bus aprašomi Lietuvoje ir Latvijoje vyraujantys miškų tipai.

Šiaurinį spygliuočių mišką (borealinis miškas) sudaro įvairaus amžiaus eglių ir pušų medynai. Tai natūralūs ir seni miškai, turintys didelę rūšių įvairovę. Gamtai reikšmingi miškai, kuriuose yra įvairaus amžiaus ir storio medžių bei formuojasi proskynos ar miško pievelės. Borealiniai miškai gali būti ir žmonių suformuoti, tačiau bent jau pastaruosius šimtą metų juose nebuvo plynų kirtimų.

Plačialapių miškuose, kur auga ąžuolai, liepos, uosiai, klevai, vinkšnos ir guobos, nėra vienos dominuojančios medžių rūšies. Juose išlikę miškininkystės mažai įtakotiems miškams būdingi, biologinei įvairovei palaikyti reikšmingi elementai – tuščiaviduriai medžiai, sausuolynai, stambios medžių išvartos, o tai yra svarbus daugelio augalų, vabzdžių, paukščių ir gyvūnų rūšių išlikimo veiksnys.

Pelkėtuose miškuose yra gailių, spanguolių, įvairių durpinių samanų bei mažų pušelių, eglučių, plaukuotųjų beržų, juodalksnių, smulkių krūmelių ir įvairiarūšių viksvų.

Prie vandens telkinių dažniausiai auga užlieti, šlapi plačialapių miškai arba aliuviniai pakrančių miškai. Lietuvoje einant palei Nemuno ir Dubysos upes, kartkartėmis galima rasti tokių miškų.

Nuokalnių ir daubų miškai, kuriuos galima rasti upių daubose ir slėniuose, pasižymi įspūdingų kraštovaizdžių įvairove. Čia kartu su spygliuočiais auga ąžuolai, liepos ir guobos. Kraštovaizdžius dažnai puošia atodangos ir urvai bei nedideli vandens telkiniai, didinantys vietovės biologinę vertę.

Miškai plačiąja prasme susideda iš daugybės miško medynų, atsiradusių skirtingu metu, augusių netolygiai ir susiformavusių skirtingomis istorinėmis ir ekonominėmis sąlygomis – tiek visiškai natūraliai, tiek dėl žmonių veiklos. Miškai labai skirtingi, juose yra daugybė gyventojų, kurių kiekvienam reikalingos vis kitokios buveinės, skirtingas drėgmės ir šviesos kiekis. Gamtosaugos ir miškotvarkos įvairovė ir pusiausvyra užtikrina, kad, vaikščiodami, grybaudami, rinkdami uogas bei siekdami ekonominės naudos, galime mėgautis ekologine miško sistema.