Miško takas - Cycling

Maršrutas yra alternatyvus būdas, norint iš Jūrmalos patekti į Rygą, einant mišku. Už Lielupės tilto Jūrų takas vingiuoja per Priedainę, kurioje galima pasigėrėti mediniais pastatais. Toliau maršrutas eina lygiagrečiai dešiniajam Lielupės krantui, tada pasuka palei pietinę Bolderajas kopos dalį ir kerta Kleistų mišką, vingiuodamas palei Lačupės kapines. Istoriniais Pardaugavos keliais – Buļļu ir Daugavgrīvas gatvėmis per Dzegužkalną, palei Zunda kanalą ir Agenskalno įlanką veda iki Dauguvos, kur Akmens tiltu kerta Dauguvą ir sustoja Rygos Rotušės aikštėje.

Plačiausias Rygos įlankos smėlio paplūdimys driekiasi nuo Dubultų iki Lielupės upės. Tai didžiausia Jūrmalos kurorto vertybė, siūlanti daugybę paplūdimio kavinių ir įvairių poilsio galimybių. Pakrantės kopų miškus juosia tankus takų tinklas, skirtas tiek pasivaikščiojimams, tiek šiaurietiškam ėjimui. Jūrų tako dalis nuo Lielupės paplūdimio iki Jūrmalos buities muziejaus priskiriama Ragakapos gamtos parkui. Iš čia atgal į Buldurus galima patogiai patekti einant Buldurų prospektu ir 5. līnija.

Nuo Bigauņciemo aiškiai matosi visas Jūrmalos krantas. Šios dienos atkarpos pirma dalis driekiasi Kemerių nacionaliniu parku. Nuo Jaunkemerių iki pat Dubultų einama plačiausiu Rygos įlankos smėlio paplūdimiu, per istorinį Jūrmalos kurortą ir ilgiausią Latvijos miestą. Verta prisiminti, kad gražiomis ir šiltomis vasaros dienomis būna daug paplūdimio lankytojų.

Kirtus vietovę su keliomis sodybomis, Miško takas vingiuoja gražiais spygliuočių miškais ir dar 6,5 km Čaukciemu, kol pasuka į Žaliąją kopą. Toliau eina Antinciemo–Smardės kelkraščiu. Vietovė  lygi, nes maršrutas eina Pajūrio žemumos Engurės lyguma. Nuo Žaliosios kopos atsiveria platūs Žaliosios ir Raganų pelkių vaizdai. Nedidelis miško keliukas vingiuoja kopos apatine dalimi ir dviejose vietose pelkę kerta mediniais takeliais. Kemeriuose maršrutas eina Partizānu, Robežu, A. Upīša, Katedrāles ir E. Dārziņa gatvėmis, pro parko lankytojų centrą „Meža māja“ ir Veršupytę, į kurią įteka sieringų šaltinių vandenys. Kirtus Tūristu gatvę, maršrutas eina Dūņu keliu iki Sluokos ežero. Toliau Miško takas prieina Veršupytės raistą – vieną puikiausių šlapių miškų buveinių visoje Kuržemėje. Prie Melnezero ežero maršrutas pasuka senojo Kemerių kelio link ir po 2 km pasiekia Bigaunciemą. Už Talsų plento (P128) Miško tako maršrutas prieina Rygos įlanką ir susijungia su Jūros tako maršrutu (E9). Miško takas visą atkarpą eina per Kemerių nacionalinį parką (KNP).

Melnezera gatve Miško takas palieka Tukumą ir iki pat Milzkalnės vingiuoja miškais, išskyrus trumpą atkarpą Jaunūdrų keliu. Toliau maršrutas tai pakyla, tai leidžiasi Raudos kalvyno keterų šlaitais. Viena aukščiausių vietų yra Milzkalnas, 113 m. virš jūros lygio. Kirtus Tukumo–Milzkalnės–Smardės kelią (V1446), maršrutas veda per Šluokenbekos dvarą, peršoka Sluocenės upeliuką, apsuka aplink Berzajus ir toliau kairiuoju Sluocenės krantu vingiuoja iki Karninių kapinių prie Tukumo–Milzkalnės–Smardės kelio. Nuo šios vietos iki Valgumo ežero, kurio pakrantėje yra apgyvendinimo vieta, Miško takas tęsiasi maždaug 2,5 km. Už Berzajų prasideda Kemerių nacionalinis parkas (KNP).

Jaunmuokų pilies apylinkės džiugina Rytų Kuršo aukštumos Vanemos kalvyno kraštovaizdžiu. Miško takas vingiuoja žemyn iki Berų vandens malūno. Toliau maršrutas veda apie 3 km iki pat Vecmuokų ir 50 m už jo, atskleisdamas gražų kraštovaizdį ir platų Sluocenės slėnį pietuose. Už Vecmuokų dvaro alėjos maršrutas kerta Tukumo–Lazdos kelią (V1442), praeina pro keletą viensėdžių ir tiesiu miško keliu veda pietryčių kryptimi palei Seklio ežerą, prie kurio galima prieiti mažais takeliais. Sveikuolių kaimeliu maršrutas eina miško takais ir ties Uozuolinių kapinėmis pasiekia Tukumo–Kesterciemo–Kolkos kelią (P131), kur prasideda Tukumo miestas. Raudas, Kurzemes Meža ir Melnezera gatvėmis maršrutas atveda prie Saulės kalno.

Jelgavos gatve, kirtus senąjį akmeninį tiltą per Abavą, Miško takas Daigones gatve ir toliau žvyrkeliu 5 km veda iki Daiguonės kaimelio. Toliau Dzilkalnų–Pūrės keliu (V1464) nusileidžia į Abavos senvagės slėnį. Už tilto per upę maršrutas pasuka dešinėn ir mažu takeliu pasiekia Pūrę. Apsukęs Pūrės dvarą, Zemeniu gatve ir Pūrės–Jaunsatų (C004) keliu 5 km eina iki Galciemo kaimo. Apylinkėse kasamas smėlis ir žvyras. Galciemo mieste Miško takas pasuka kairėn į nedidelį žvyrkelį, kuris po 3,5 km susijungia su Jaunmuokų–Jaunsatų keliu (V1444). Dar po 3 km maršrutas kerta Rygos–Ventspilio plentą ir mažais medžių apsuptais keliukais pasiekia Jaunmuokų pilį. Artėjant prie jos nuo Jaunsatų pusės, atsiveria gražus kraštovaizdis, kur Rytų Kuršo Sparnenės banguojančią lygumą keičia Vanemos kalvynas.

Miško takas eina Abavos kairiuoju krantu – Kr. Barona gatve. Toliau kaip mažas takelis jis vingiuoja Abavos senvagės slėnio pievomis ir miškeliais, kol pasiekia kalvą, vadinamą Švedų kepure. Už jos mažu takeliu nuveda iki Plostų–Pūcės kelio (V1471), kerta Amulą ir prie Kalnmuižos pakyla į Abavos senvagės viršų, kur toliau 6 km driekiasi iki Aizdzirės dvaro parko. Šiaurės kryptimi 1 km maršrutas vingiuoja Abavos senvagės slėniu, kuriame atsiveria vieni gražiausių šio slėnio vaizdų. Abavos senvagė šioje vietoje yra 40 m gylio. Už Zvejniekų tilto maršrutas pakyla senvagės šiauriniu krantu, kur auga vynuogynai. Toliau už miško kerta kelią Kandava–Renda (P130) ir Sabiles gatve pasiekia Kandavą. Šio vaizdingo miestelio Lauku, Ozola, Zīļu, Sabiles ir Pils gatvėmis eina iki Riterių piliakalnio. Visą laiką maršrutas vingiuoja Abavos senvage.

Miško tako maršrutas Rendoje vingiuoja Yvandės upelio uolėtais krantais ir veda į Krojų kelią pievomis, o vėliau tęsiasi mišku. Vietomis atsiveria Abavos senvagės vaizdas. Kraštovaizdis pamažu keičiasi, kai Miško takas palieka Kuršo žemumos Pieventos lygumą ir lėtai pakyla Rytų Kuršo aukštumos šlaitu 50–60 m virš jūros lygio.

Priešais Valgalės kaimą maršrutas padaro vingį pro gilią Valgalės upelio vagą ir iki pat Sabilės eina Abavos senvagės šlaito viršumi, tiktai prie Sabilės nusileidžia iki Abavos tilto (Lāčplēša, Kuldīgas gatvė). Sabilės apylinkėse kraštovaizdis vėl pakinta ir galima stebėti Rytų Kuršo aukštumos Saldaus kalvyno vaizdus. Senvagės tarp Rumbciemu ir Sabile gylis siekia apie 40 m. Miško takas šią ir kitą dieną eina Abavos senvagės gamtos parku „Abavas senleja“.

Už senojo plytų tilto per Ventą Miško takas trumpai eina daubų išraižytu dešiniuoju upės krantu, Krasta gatve ir keliu Vetklinika–Paleja, tuomet kerta Kalnmuižos mišką, Riežupę ir toliau iki Mazrendos driekiasi plačiais Rendos miško keliais. Reljefas čia lygus, nes atkarpa yra Kuršo žemumos Pieventos lygumoje. Mazrendoje maršrutas pereina smėlio ir žvyro karjerą ir Kuldigas gatve veda į Rendos centrą. Visas maršrutas eina Ventos slėnio gamtos rezervato ir Riežupės gamtos parko teritorija.

Pagrindine Snėpelės gatve Miško takas veda į kelią V1294 ir po 0,3 km priešais Kepšų ežerą pasuka dešinėn į nedidelį kaimo kelią. Šiuo keliu maršrutas pasiekia Slipinciemą, prieš tai kirtus Sprincupės užtvanką ir eina palei tvenkinį. Toliau pasuka Pelčių kryptimi, kur vingiuoja palei Dambų tvenkinius, veda iki Kuldygos–Pelčių kelio (V1293) ir tęsiasi per Kuldygos sodus „Kurzemīte“ ir „Rumba“, kol pasiekia Ventos upę ir Kuldygos aplinkkelį. Nuo jo iki Senojo plytų tilto 2,4 km maršrutas veda gražiu Ventos pakrantės taku, kur drėgnesnė vietose ir per upelius nutiesti mediniai tilteliai.

Miško tako maršrutas Atmodas ir Jelgavas gatvelėmis vingiuoja per Aizputę, už Lažos tvenkinio pasuka į dešinę ir dideliu lanku artėja prie Kazdangos dvaro parko iš pietų pusės. Mažais takeliais palei Dzirnavų ežerą maršrutas veda per dvaro parką, aplink dvaro pastatus ir Zenų tvenkinį, 0,7 km eina Kazdangos–Cildų keliu (V1200) ir pasuka dešinėn į Snėpelės–Kazdangos (V1296) kelią. Iki sodybos „Zemturi“ Miško takas pamažu pakyla į Vakarų Kuršo aukštumos Bandavos kalvyną, kur atsiveria gražus apylinkių vaizdas. Ši vieta yra net 81 m virš jūros lygio. Nuo sodybos maršrutas apie 12 km veda per retai apgyvendintas miškingas vietoves ir tik paskutinius 3 km vėl išeina į atviresnę vietą ir ūkininkų žemes, kol pasiekia Snėpelę.

Miško tako maršrutas Kalvenės gatvelėmis vingiuoja iki Aizputės–Kalvenės (P115) kelio, 1,4 km eina jo kelkraščiu ir pasuka į dešinę. Toliau maršrutas kerta Jelgavas–Liepojos geležinkelį ir iki pat Buojų gyvenvietės eina mažu kaimo keliuku. Pakeliui matyti daug buvusių žuvų tvenkinių. Kraštovaizdį pagyvina laukuose išsibarstę vienkiemiai ir sodybos, kuriuose galima nusipirkti vietoje užaugintų daržovių ir maisto. Už Kazdangos–Mazbojų kelio (V1299) maršrutas kerta Grantniekų karjerą. Nuo Kalvenės iki Buojų maršrutas eina Vakarų Kuršo aukštumos Bandavos kalvynu, kur aukščiausios reljefo vietos yra šiek tiek aukščiau 100 m virš jūros lygio. Už Buojų Miško takas kerta Lažos upelį ir prie Tebrų vėl eina Aizputės–Kalvenės keliu iki Aizputės. Kalvenės ir Atmodas gatvėmis galima pasiekti miesto centrą.

Miško takas Ķieģeļu, Galvenā ir Parko gatvėmis vingiuoja per Priekulę, veda nedideliais parko takeliais netoli Dobelupės ir eina iki Audarių, kur kerta Gruobinios–Embūtės kelią (P106). Po 4 km maršrutas pasisuka į dešinę ir iki pat Rygos–Liepojos plento eina retai apgyvendinta vietove, kur žemės ūkio paskirties laukus keičia miškeliai ir nedidelės pelkės. Teritorija tarp Sepenės ežero ir Kalvenės yra labai kalvota – čia Embūtės kalvyną keičia Bandavos kalvynas. Aukščiausia vieta, kurią pasiekia Miško takas, yra 115 m virš jūros lygio. Kirtus Rygos–Liepojos plentą (A9), po 1 km pasiekia Tašų–Padurės dvarą.

Nuo Gramzdos Miško takas vingiuoja mažais takeliais palei smėlio ir žvyro karjerus, eina per ūkininkų laukus šiaurės rytų link. Prie „Lejasbunči“ sodybos maršrutas pasuka Mazgramzdos link ir prieš pat miestelį kerta gilų ir pavėsingą Runiupės slėnį. Už Mazgramzdos eina palei kelią Gramzda–Priekulė (P114), nuo kurio atsiveria gražios ir plačios Kuršo aukštumos vakarinės dalies banguojančios Vartajos lygumos. Kirtus šį kelią, Miško tako maršrutas keliauja per buvusį  aerodromą, Priekulės–Purmsatų–Kalėjų keliu (V1211) ir nedideliu lanku per miškelį. Vingiuotu Virgos upelio krantu Miško takas per miško parką „Priekules Priediens“ atveda iki Priekulės liuteronų bažnyčios.

Lietuvos ir Latvijos valstybinė siena eina Apšės upės vaga, kurią kelio Skuodas–Priekulė (P114) tiltu kerta Miško tako maršrutas. Jis iš pradžių vingiuoja kelio pakraščiu, o po 1,7 km pasuka žvyrkeliu Kalėtų kryptimi. Uozuolų kaimo apylinkėse atsiveria vaizdas į gražias ir plačias Kuršo aukštumos vakarinės dalies banguojančias Vartajos lygumas. Uozuolų kaime 0,5 km maršrutas eina keliu V1217, po to pasuka į dešinę ir po 2 km pasiekia kelią Barta–Kalėtai–Gramzda (V1218), kas atveda į Gramzdą.

Iš Mosėdžio miestelio Salantų ir Skuodo gatvėmis Miško takas vingiuoja Skuodo link ir po mažiau nei 8 km pasiekia Salantų–Skuodo kelią (Nr. 169). Toliau maršrutas veda tarp dirbamų žemių. Kraštovaizdis keičiasi įžengus į Bartuvos upės slėnį. 0,5 km maršrutas eina Salantų–Skuodo keliu, po to pasuka į kairę ir 6,7 km vingiuoja mažais kaimo keliukais, kol pasiekia Skuodo miestą. Toliau veda Kretingos, Laisvės ir Krantinės gatvėmis, kerta Skuodo parką ir Gedimino, Vytauto bei J. Basanavičiaus gatvėmis (kelias Nr. 169) pasiekia Lietuvos valstybinę sieną - galutinį atkarpos tikslą.

Nuo Salantų miestelio Miško takas eina M. Valančiaus, Padvaralio ir Ilgąja gatvėmis. Likus 100 m iki kelio Nr. 169 jis veda kairėn į kaimo keliuką, už 3,5 km pasiekia Erlos gatvę ir pasuka kairėn į vakarus. Už 0,4 km eina dešinėn į šiaurę ir atveda į Šatraminių kaimą, kur suka dešinėn į pietvakarius, už 2,9 km kerta Salantų–Skuodo kelią (Nr. 169) ir Šaukliuose veda kairėn į šiaurę. Už 3,8 km pasiekia šios atkarpos galutinį tikslą – Mosėdį. Didžioji atkarpos dalis, išskyrus Šatraminių apylinkes, eina Salantų regioninio parko teritorija.

Miško takas 6 km eina kelio Plateliai-Salantai (Nr. 2302) pakraščiu. Šioje atkarpoje maršrutas leidžiasi Žemaičių aukštumos vakarine dalimi. Keliaujant link Pajūrio žemumos atsiveria graži kraštovaizdžio panorama. Gintališkės kaimo centre Miško takas veda kairėn į pietvakarius ir 2,4 km vingiuoja keliu Nr. 3216, po to suka dešinėn į vakarus, kur kerta didžiausią miško masyvą šioje atkarpoje. Sovietmečiu čia buvo raketų bazė, tai rodo betoninėmis plokštėmis klotas kelias. Toliau maršrutas eina Plungės–Salantų keliu (Nr. 169) ir už 1,4 km nuveda kairėn. Iki pat Salantų jis vingiuoja nedideliu keliuku, o miestelio centrą pasiekia Žemaitės ir M. Valančiaus gatvėmis. Maršruto pradžia – Žemaitijos nacionaliniame parke, o pabaiga – Salantų regioniniame parke.

Pirmuosius 3,5 km Miško takas veda per gražius spygliuočių miškus. Iki Šaltojo karo muziejaus jis eina Plokštinės pažintiniu taku, o 5 km nuo muziejaus – Plokštinės pėsčiųjų ir dviračių taku. Prie kelio Nr. 3202 (Malūno gatvė) maršrutas pasuka kairėn į pietryčius ir iškart už 0,3 km dešinėn į pietus-pietvakarius. Po maždaug 0,5 km pasiekia Ilgio ežero gatvę. Toliau net 5,5 km maršrutas suka platų ratą aplink Ilgio ir Beržoro ežerus, kol pasiekia Beržoro kaimą. Toliau paėjėjus 2 km Plungės gatve, Miško takas atveda į Platelių centrą ir apsuka dar vieną ratą Ežero gatve iki Šeirės pažintinio tako, atskleisdamas vaizdingą kraštovaizdį. Toliau Ežero, Naująja ir Žemaičių Kalvarijos gatvėmis grįžta į miesto centrą.

Miško takas iš Žemaičių Kalvarijos miestelio eina Pagardinio, Alsėdžių ir Platelių gatvėmis. Maždaug 6,5 km nuo miestelio centro maršrutas vingiuoja vaizdingu keliu (Nr. 3210), kurį supa kalvos, ir įsuka į automobilių stovėjimo aikštelę ties Gegrėnų archeologiniu kompleksu. Prie jos takas pasuka kairėn į pietus ir veda Gegrėnų piliakalnių takais. Palikęs mišką, Miško takas toliau eina Ežero gatve, netrukus kerta Dvaro gatvę, pasuka į Paežerės gatvę ir už 5 km pasiekia Žemaičių Kalvarijos kelią (Nr. 2302). Čia maršrutas keliauja į kairę ir eina pėsčiųjų ir dviračių taku 1,7 km, kol pasiekia sankryžą su Plokštinės gatve ir tuomet suka dešinėn į pietus, o už 1,8 km atveda į Paplatelės kaimą. Ši atkarpa yra Žemaitijos nacionaliniame parke ir supažindina su Žemaičių aukštumos šiaurės vakarų dalies kraštovaizdžiu ir gamtine įvairove.

Nuo Plinkšių Miško takas veda į vakarus, kerta miškelį ir už 2 km pasiekia Sedos – Gaudikaičių kelią (Nr. 161). Už 1,8 km nuo šio kelio maršrutas pasuka kairėn į pietus, o kitus 7,4 km veda tarp dirbamų žemių ir didesniu miško plotu, vėliau dešinėn į vakarus Bertulių kaimo link. Dar už 3,8 km Miško takas kerta kelią Seda–Plungė (Nr. 164), kur nuo aplinkinių kalvų matyti piligrimų kelionės tikslas – Žemaičių Kalvarijos bažnyčios bokštai. Prieš pat miestelį maršrutas kerta Žemaitijos nacionalinio parko ribą.

Nuo Buožėnų Miško takas vingiuoja 5 km, kol kerta Sedos–Gaudikaičių kelią (Nr. 161) ir už 2 km įsuka į Gadūnavo miestelį. Tada veda į šiaurę ir už 2,5 km pasiekia Pamarkijos mišką. Toliau 7 km maršrutas keliaujas Plinkšių miško biosferos poligono teritorija ir įsuka į Plinkšių kaimą, o už 2 km pasiekia galutinį atkarpos tikslą. Keliaujant šia Miško tako atkarpa galima pasigrožėti Žemaičių aukštumos šiaurinės dalies kraštovaizdžiu.

Miško takas vingiuoja pėsčiųjų ir dviračių taku palei šiaurinę Masčio ežero pakrantę ir pasuka į vakarus  Ežero, L. Giros ir Plungės gatvėmis. Maždaug už 2,5 km nuo ežero maršrutas sukasi kairėn į pietvakarius ir eina keliu Nr. 4606 Lieplaukės link. Už 2,1 km netoli Užgirių kaimo maršrutas suka dešinėn į šiaurę ir nedideliais miško keliukais ir mediniais takeliais veda Germanto kraštovaizdžio draustiniu, kol pasiekia Germanto ežerą. Tada suka į dešinę ir J. Perkovskio gatve veda iki Plungės gatvės. Po posūkio į kairę Miško takas kerta geležinkelį, žiedinėje sankryžoje eina į dešinę (Margiukų g.), paskui į kairę (Šilelio g.), kerta A11 kelią ir už 5 km pasiekia Buožėnų kaimą.

Už Biržuvėnų Miško takas 3 km veda Biržuvėnų mišku. 1 km iki Rūdupių kaimo tęsiasi palei kelią Luokė–Viešvėnai (Nr. 4605), o vėliau pasuka dešinėn šiaurės - šiaurės vakarų kryptimi. Toliau 11 km maršrutas keliauja kaimo keliu iki Rainių. Nuo Rainių apie 3 km iki Telšių miesto veda pėsčiųjų ir dviračių taku, kur įsuka į Kauno g. ir ja vingiuoja iki Masčio ežero kranto. Toliau veda per parką, kur nuo Zakso kalno galima pasigrožėti Masčio ežero panorama. Apsukęs nedidelį puslankį palei Masčio ežero įlanką Miško tako maršrutas pasiekia galutinį atkarpos tikslą.

Nuo Pavandenės miestelio Miško takas tęsiasi šiaurės vakarų kryptimi keliu Nr. 4609 ir už 7,5 km pasisuka į dešinę ir veda 4 km lanku palei mažą miškelį, kuriame slepiasi Baltežeris. Netoli Kuršų Miško takas kerta Luokės–Janapolės kelią (Nr. 4611), leidžiasi į Virvytės upės slėnį, preina per Baltininkų kaimą ir vėl kerta turistų pamėgtą Virvytės upę. Maždaug už 5 km vesdamas dešiniuoju Virvytės krantu, pasiekia Biržuvėnų kaimą. Keliaujant šia Miško tako atkarpa galima pasigrožėti Varnių regioninio parko kalvotu kraštovaizdžiu.

Šioje Miško tako atkarpoje yra viena aukščiausių Žemaičių aukštumos vietų ir viena gražiausių Žemaitijos kalvų - Šatrijos piliakalnis. Šatrija neretai tituluojama Lietuvos kalnų karaliene, kurios aukštis siekia 228 m. Žemaičių aukštumoje vingiuoja daug mažų takų ir kelių, čia kylančių į kalvą, čia besileidžiančių pakalnėn. Pirmieji Miško tako 2,4 km vingiuoja keliu Ramučiai–Luokė (Nr. 2111), vėliau jis pasuka kairėn į pietus, darydamas lanką pro Šatrijos kalną. Maždaug už 2 km nuo Šatrijos Miško takas pasiekia Užmiestį, kur vėl suka kairėn į pietus ir apie 10 km tęsiasi Luokės–Užvenčio keliu (Nr. 2114). Vėliau eina į dešinę pietvakarių kryptimi ir po beveik 7 km pasiekia Pavandenės centrą. Visą kelią pakaitomis plačias pievas ir slėnius keičia maži miškeliai ir pušelių guotai, taigi galima grožėtis lyg mozaika nuostabiu kraštovaizdžiu.

Iš Šaukėnų miestelio centro Laisvės gatve Miško takas pasiekia Kelmės kelią (Nr. 2103), pasuka į dešinę šiaurės kryptimi, o už 2,2 km kelyje Nr. 215 į kairę ir toliau veda Ramučių–Užvenčio keliu (Nr. 159). Už 3,5 km Miško takas suka dešinėn į Beržėnų kaimą, kur tęsiasi Liepų ir Degsnės gatvėmis. Už Beržėnų jis daugiau kaip 14 km vingiuoja apylinkių laukais ir miškais. Maršrutui priartėjus prie Ramučių–Luokės kelio (Nr. 2111), Miško takas pasuka į kairę už 3,6 km pasiekia galutinį atkarpos tikslą.

Siaurais miško takeliais ir nedideliais keliais Miško takas veda per Kurtuvėnų regioninį parką. Jame įrengti gamtos pažintiniai takai. Iš Kurtuvėnų maršrutas tęsiasi gražia medžių alėja ir maždaug už 1 km pasukęs į kairę vingiuoja tarp žuvininkystės tvenkinių, nedidelių, pievomis apaugusių kalvų, kol vėl pradingsta miške. Miško takas veda lanku aplink Vainagių kaimą, mediniu lieptu perveda per šlapynes ir pasiekia piliakalnį, nuo kurio atsiveria Vainagių ežero panorama. Toliau 8 km iki Šaukėnų Miško takas vingiuoja miško keliuku, o prieš pasiekdamas Šaukėnų miestelį apsupa Juodlės ežero šiaurės vakarų krantą. Šaukėnų miestelyje takas tęsiasi Juodlės gatve.

Kurtuvėnų regioninis parkas yra viena miškingiausių vidurio Lietuvos vietovių su ryškiomis, ledynų suformuotomis reljefo formomis, plytintis Rytų Žemaičių aukštumoje, tarp Ventos ir Dubysos upių. Miško takas iš Dengtilčio siaurais miško keliukais nuveda į Kelmės kelią (Nr. 2106), trumpai eina šiaurės rytų kryptimi ir už 0,4 km pasuka kairėn. Toliau maršrutas vingiuoja miško takais Pageluvio ir Geluvos ežero kryptimi. Apsukęs kilpą aplink Geluvos, Barsukyno ir Dubuko ežerus, Miško takas tęsiasi vakarų ir šiaurės vakarų kryptimi, viaduku kerta magistralinį kelią A12 ir toliau atviromis vietovėmis, pro mažus kaimelius veda palei Dambos tvenkinį ir pasuka į Užtvankos gatvę. Tvenkinio vakarinėje pusėje yra Kurtuvėnų miestelis. Pagrindine P. Višinskio gatve Miško takas pasiekia galutinį atkarpos tikslą.

Maršruto atkarpa veda Rytų Žemaičių aukštuma. Miško takas 5 km vinguriuoja tarp dirbamų laukų, kerta Šiaulių–Tauragės geležinkelio liniją ir per Šimšų mišką Tytuvėnų regioniniame parke mažais miško keliukais pasiekia Kiaunorių kaimą. Toliau veda pagrindine Draugystės gatve ir už 0,5 km pasuka į kairę šiaurės vakarų kryptimi (kelias Nr. 2122), kur už 4 km pasiekia Pašiaušės kaimą. Dar už 4 km Miško takas nusileidžia į Dubysos slėnį ir pasuka kairėn, kur vingiuoja upės dešiniuoju krantu. Už 0,5 km maršrutas pasiekia galutinį atkarpos tikslą. Dengtiltis ir kita Miško tako atkarpa yra Kurtuvėnų regioniniame parke.

Iš Šiluvos iki Tytuvėnų miestelio Miško takas 7 km vingiuoja asfaltuotu pėsčiųjų ir dviračių taku. Toliau kerta Tytuvėnų centrą Šiluvos ir Maironio gatvėmis, pasukęs į Miško g. tęsiasi vaizdingu maršrutu Giliaus ežero vakarine pakrante. Šiaurinėje ežero pusėje takas keliauja į rytus senuoju geležinkelio pylimu, maždaug už 1,4 km pasiekia Kuršių gatvę (Nr. 148) ir, vingiuodamas pėsčiųjų taku, už 0,6 km priešais Budraičių kaimą pasuka kairėn į vakarus. Dar 4 km takas veda žvyruotu užmiesčio keliu, kol pasiekia galutinį šios atkarpos tikslą - Aukštiškius.

Vingiuodamas keliu Raseiniai–Baisogala (Nr. 225) ir šalia kelio einančiu pėsčiųjų taku, maršrutas kerta gilų Dubysos slėnį ir prie Ginčaičių kaimo pasuka dešinėn. Plačiu linkiu apsukęs apylinkės laukus, takas po 6 km susijungia su  keliu Raseiniai–Šiluva (Nr. 148) ir po maždaug 3 km, darsyk kirtęs Dubysos slėnį, pasiekia Kušeliškės kaimą. Toliau 5,5 km Miško takas vingiuoja šalia Kušeliškės–Lyduvėnų (Nr. 3516) kelio, kur jau iš tolo galima pamatyti garsųjį Lyduvėnų geležinkelio tiltą. Kelio posūkyje priešais automobilių tiltą per Dubysą Miško takas pasuka dešinėn šiaurės rytų kryptimi ir keliu Nr. 3544 po 9 km pasiekia Šiluvą, o dar po 0,8 km – miestelio centrą. Šioje atkarpoje reljefas pamažu darosi vis išraiškingesnis, nes veda per apylinkes, kur Dubysos slėnį keičia Rytų Žemaitijos aukštumos pietinė dalis. Maršruto atkarpa iki Lyduvėnų veda per arba šalia Dubysos regioninio parko, o Šiluva priklauso jau kitam – Tytuvėnų regioniniam parkui.

Maždaug už 0,5 km nuo Kirkšnovės Miško takas pasuka į kairę nuo Ariogalos–Betygalos kelio (Nr. 3504) ir toliau iki galutinio taško prie Raseinių–Baisogalos kelio (Nr. 225) atkartoja Dubysos upės vingius, kur užliejamas pievas keičia nedideli miškų masyvai ir maži kaimeliai. Vietomis atsiveria nuostabūs vaizdai į aukštus Dubysos slėnio krantus ir piliakalnius. Šioje atkarpoje labai ryškus reljefas – Miško takas vingiuoja stačiais krantų šlaitais aukštyn ir žemyn, užtikrindamas įsimintiną žygiavimo patirtį. Ši atkarpa skirta žygeiviams „gurmanams“!

Pakilęs į statų Dubysos slėnio krantą, Miško takas 2,5 km vingiuoja per nedidelį miško masyvą ir toliau 4 km iki pat Čekiškės veda apylinkėmis, kur vasaromis žaliuoja neaprėpiami laukai. Panašūs vaizdai atsiveria ir kitus 9 km, kol Miško takas tiltu kerta Kaunas–Klaipėda automagistralę (A1). Už maždaug 1,5 km, nepriėjus Gėluvos kaimo, Miško takas nusileidžia į gilų Dubysos slėnį ir siaurais takeliais bei tyliais kaimo keliukais vinguriuoja palei upės vingius, atverdamas plačius vaizdus į Ariogalos miesto slėnį. Dubysos ir Gedimino gatvėmis maršrutas veda aukštyn iki Vytauto gatvės - centrinės Ariogalos gatvės. Toliau Plento gatve Miško takas už 5 km nuo centro pasiekia vietą, kurioje reikia pasukti į galutinį atkarpos tašką – Kirkšnovės tvenkinį (dar 0,2 km).

Pirmąjį kilometrą Miško takas veda Nemuno pakrante, tada pasuka į kelią Kaunas–Jurbarkas (Nr. 141) ir pėsčiųjų bei dviračių taku tęsiasi iki Ringovės piliakalnio. Pasukus dešinėn į šiaurę, Miško takas kerta nedidelį miško masyvą (entomologinis gamtos draustinis vabzdžių apsaugai) ir tęsiasi keliu Nr. 1929. Po 2 km Miško takas suka į kairę ir vingiuoja per dirbamus laukus. Prieš Lazduonių kaimą jis kerta gilų Lazduonos upelio slėnį, 0,2 km tęsiasi keliu Nr. 1917 ir tada pasuka dešinėn į šiaurės vakarus, kol pasiekia gilų ir platų Dubysos slėnį. Dar 2 km Miško takas vinguriuoja kaimo keliuku Dubysos kairiajame krante, kuriame išsimėčiusios pavienės sodybos.  Dubysos vanduo vasarą skaidrus, o srovė rami, ją sudrumsčia tik buvusio malūno užtvankos griuvėsiai. Galiausiai Miško takas pakyla stačiu Dubysos krantu ir pasiekia galutinį šios atkarpos tašką.

Visos šios atkarpos metu Miško takas veda takeliais ir nedideliais kaimo žvyrkeliais dešiniuoju Nemuno upės krantu. Maršrutas driekiasi gražiais kraštovaizdžiais, pakrantės pievomis ir jaukiomis gyvenvietėmis, nuo kurių atsiveria vaizdai į upę. Šios Miško tako atkarpos galutinis taškas – Vilkijos perkėla – jau iš tolo matoma Nemuno pakrantės linkyje. Priešais perkėlą yra Vilkijos miesto centras. Vilkija - tai savitas kalnų miestas, urbanistikos paminklas, kurio unikaliam pavidalui ir raidai įtakos turėjo geografinė padėtis ir gamtinės sąlygos, o ypač – Nemuno upės vanduo. Antroje vasaros pusėje Nemuno pievos skęsta geltonuose ir mėlynuose žieduose. Upiniu motoriniu keltu „Vilkija“ verta persikelti į kitą Nemuno pusę ir grįžti atgal, nes tokia transporto priemonė Baltijos šalyse yra išsaugota vos keliose vietose.

Pirmuosius 2 km laukiniu takeliu Miško takas vinguriuoja šiaurine Lampėdžių karjero pakrante ir priešais kapines išveda į automobilių kelią. Šaligatviu  tęsdamas savo kelionę Raundondvario kryptimi, Miško takas po 1,7 km kerta Nevėžio upę Kazio Veverskio tiltu. Po 0,6 km Miško takas pasuka kairėn į Pakalnės gatvę ir priešais Nevėžio ir Nemuno santakos vietą mažais takeliais toliau vingiuoja dešiniąja Nemuno pakrante. Nemuno slėnio pakrantėse matomos senų piliakalnių vietos. Už Šilelio kaimo Miško takas tęsiasi pėsčiųjų ir dviračių takais iki kurortinio Kulautuvos miestelio, prieš kurį daro lanką nedideliu miško keliuku ir Pušyno bei V. Augustausko gatvėmis pasiekia galutinį šios atkarpos tašką.

SVARBU. Kauno miestą kertančiose atkarpose žymėjimų nėra.

Kaunas - antras pagal dydį Lietuvos miestas, Laikinoji sostinė 1919 - 1940 m. ir 2022 metų Europos kultūros sostinė. Miško takas tęsiasi garsiausia miesto gatve, skirta tik pėstiesiems ir dviratininkams - liepomis apsodinta Laisvės alėja. Daugiau kaip 1,5 km ilgio alėja ir aplinkinės gatvės išsiskiria unikalia modernizmo architektūra – 1914–1940 m. statytiems namams suteiktas Europos kultūros paveldo ženklas. Toliau maršrutas atveda į Vilniaus gatvę - pagrindinę viduramžiško Kauno, kuriame šeimininkavo Hanzos pirkliai, gatvę. Senamiestyje Miško takas vingiuoja pro Rotušės aikštę, įvairius istorinius pastatus ir bažnyčias, kol Nemuno pakrante pasiekia  didžiausių Lietuvos upių Nemuno ir Neries santakos vietą ir čia esantį parką. Praėjus Kauno pilį, tiltu perėjus į kitą Neries upės pusę, Miško takas pėsčiųjų ir dviračių takais toliau tęsiasi dar 4 km iki buvusio Lampėdžių žvyro karjero, kuris yra užpildytas vandeniu, čia įrengtas paplūdimys ir kempingas, todėl šiltuoju sezonu tampa mėgstama kauniečių poilsio vieta.

SVARBU. Kauno miestą kertančiose atkarpose žymėjimų nėra.

Nuo Kauno marių direkcijos lankytojų centro Miško takas veda link Rokų miško ir Miškininkų, Kelmyno, Muraškinės, Žarstos, Garšvės ir Rokelių gatvėmis apsuka nemažą ratą aplink Kauno pietryčių dalies priemiesčius, pasiekia Kauno miestą, kerta Marijampolės kelią (Nr. 139) ir Balčkalnio gatve šiaurės kryptimi leidžiasi link Panemunės mikrorajono. Prie Kauno technologijos universiteto Inžinerijos licėjaus stadiono Miško takas nusileidžia iki Vaidoto gatvės, šaligatviu toliau keliauja iki Baterijos plento, kur pasuka į kairę link Panemunės šilo. Apie trečdalį Kauno miesto ploto užima parkai ir kitos gamtinės teritorijos. Miško takas keliauja miestu per žaliausius jo plotus. Apie 2,5 km jis vinguriuoja per Panemunės šilą, kuriame gausu poilsio vietų ir yra net paplūdimys. Toliau Trijų mergelių tiltu Miško takas kerta Nemuną, veda per Gričiupio rajoną, suka palei Kauno zoologijos sodą, driekiasi Kauno Ąžuolynu ir už Lietuvos sporto universiteto pasiekia Vytauto parką, kurio laiptais nusileidžia iki Laisvės alėjos pradžios ir tęsiasi iki Nepriklausomybės aikštės su įspūdinga Įgulos bažnyčia viduryje bei jaukiomis kavinukėmis aplink.

SVARBU. Kauno miestą kertančiose atkarpose žymėjimų nėra.

Iš Pakuonio miestelio Miško takas tęsiasi Kauno gatve (Nr. 1901) šiaurės vakarų, šiaurės kryptimi ir po 7 km pasiekia Piliuonos miestelį. Keliautojus pasitinka pavienės sodybos su aplink plytinčiais dirbamais laukais ir sodais. Už Piliuonos kelias vingiuoja Nemuno gatve ir po 1,6 km pasuka į kairę link Dubravų. Praėjus miško masyvą, kuriame vasarą ir rudenį galima rasti vertingų grybų ir uogų, po maždaug 2,4 km Miško takas išveda prie Dubravų kaimo, vinguriuoja pagrindine gatve ir po 3 km (Klonio gatvė, Nr. 1937) pasiekia Vaišvydavos miestelį, kuriame yra Kauno marių regioninio parko lankytojų centras ir aplink išsidėstę unikalūs gamtos objektai: rezervatinė apyrubė, arboretumas.

Iš Alksniakiemio Miško takas nedideliu kaimo keliuku vinguriuoja Nemuno kairiuoju krantu ir formuoja daugiau kaip 7 km ilgio kilpą miško keliukais ir takeliais per Kalvių miško masyvą. Nuo Vangų kaimo iki Pašventupio apie 3 km Miško takas vingiuoja Nemuno krantais, nuo kurių atsiveria vaizdingos panoramos. Žygeivius džiugins nuolatos besikeičiantis kraštovaizdis: nedideli kaimeliai su pavasarį ir vasarą žieduose skęstančiais sodais ir laukais ar upėje plūduriuojančios žvejų valtelės ir praplaukiantys maži laiveliai.  Iš Pašventupio kaimo einant keliu Nr. 3313, po apytiksliai 3 km, Miško takas pasiekia Pakuonio miestelio centrą.

Už Birštono turizmo informacijos centro Miško takas daugiau kaip 1 km driekiasi Nemuno krantinės promenada, tuomet pasuka į Algirdo gatvę, kerta Vytauto Jurgio Meškos parką, vėl sugrįžta į krantinę ir po 0,6 km pasuka į pėsčiųjų ir dviračių taką, kuris apie 5 km vingiuoja Žvėrinčiaus mišku. Praėjus mišką, maršrutas pasiekia Prienų miestą ir šalia Nemuno įkurtą Paprienės rekreacinę zoną. Greimų tiltu perėjus į kitą Nemuno pusę, Miško takas vingiuoja Vytauto, Nemuno, J. Zdebskio, Kęstučio, J. Basanavičiaus ir Kęstučio gatvėmis (Nr. 3306), palikdamas centrinę Prienų dalį. Paupio gatve Miško takas atkartoja Nemuno vingį ir už 7 km nuo Prienų centro pasuka kairėn šiaurės rytų kryptimi į Alksniakiemį. Beveik visa ši atkarpa yra Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje.

Atkartodamas Nemuno kilpas, Miško takas suformuoja daugiau kaip 20 km ilgio vingį Nemuno kilpų regioniniame parke, vingiuodamas per gražiausius gamtos kampelius ir mažus kaimelius su šioms vietovėms būdingais įvairiomis spalvomis nudažytais mediniais pastatais. Didesnis miško masyvas yra tik tarp Siponių ir Puzonių kaimų, per kuriuos maršrutas veda nedideliais miško keliukais. Kirtus Vilnius–Marijampolė kelią (A16), Miško takas pasiekia kitą Nemuno vingį, kuriame įsikūręs balneologinis Birštono kurortas. B. Sruogos gatve jis nuveda iki Birštono turizmo informacijos centro.

Iš Alytaus Miško takas veda Vilniaus gatve, kerta Nemuną A. Juozapavičiaus tiltu. Toliau Jiezno gatve pasuka kairėn į šiaurę ir Miškininkų gatve kerta Normandijos–Nemuno kelią (Nr. 1134), kuris eina per mišką beveik 2 km. Tuomet Miško takas įsuka į nedidelį kaimo keliuką ir juo 8 km tęsiasi šiaurės kryptimi. Šiose apylinkėse galima grožėtis plačiais atvirais Dzūkijos aukštumos vaizdais. Už Staniavos kaimo Miško takas gražiu miško keliu veda žemyn prie Nemuno ir po to stačiu šlaitu kyla į Punios piliakalnį, nuo kurio atsiveria vaizdas į upę. Pasiekus Punios bažnyčią Miško takas Kauno, Šilo ir Birštono gatvėmis po mažiau nei 4 km priveda prie miško masyvo, kurį kirtus po 5 km išlenda prie Nemajūnų kaimo. Už 3,5 km yra šios atkarpos galutinis taškas.

Iš Nemunaičio Vytauto gatve ir Kaniūkai–Einorai–Nemunaitis keliu (Nr. 1102) Miško takas apie 1,5 km veda šiaurės rytų kryptimi, tada pasuka kairėn į šiaurę ir dar po 3 km pasiekia Gečialaukio kaimą. Toliau Miško takas suka į dešinę rytų kryptimi ir po 3,3 km dar sykį susitinka su keliu Nr. 1102. Po 3,3 km Miško takas pasiekia kelią Nr. 128 ir pėsčiųjų šaligatviu nusileidžia į Nemuno slėnį. Nuo čia daugiau kaip 3 km gražus Nemuno slėnio takas per mišką nuveda iki pėsčiųjų tilto per upę. Gerai palypėjus į aukščiausią Lietuvoje pėsčiųjų tiltą prieš akis atsiveria platus ir galingas Nemuno vaizdas. Už tilto Miško takas vingiuoja buvusio geležinkelio pylimu, Alytaus kurorto parko mažais takeliais ir miesto centre S. Dariaus ir S. Girėno gatve pasiekia Senamiesčio skverą, kurio pietinėje pusėje yra Alytaus turizmo informacijos centras.

Merkinės miestelyje Miško takas Seinų gatve patraukia Nemuno kryptimi, pasuka dešinėn ir sustoja prie apžvalgos bokšto. Nuo jo atsiveria nuostabus vaizdas į platų upės slėnį ir Nemuno salą, kurioje ganosi naminiai gyvuliai. Daugiau kaip 3 km Miško takas vingiuoja palei stačius Nemuno krantus, tada staiga pasuka į šiaurę ir mažais miško keliukais vakarų kryptimi nuveda iki Netiesų ir Druskininkų kaimų. Už Druskininkų kaimo takas kerta šioje atkarpoje didžiausią atvirą vietovę, apdovanosiančią jus gražiais vaizdais. Toliau Miško takas driekiasi Nemuno slėniu, tačiau pačios upės nuo tako nematyti. Vietomis kelyje yra kalvų su stačiomis nuokalnėmis. Prie Vangelonių kaimo Miško takas išveda į atviresnę vietą, kerta nedidelį miško masyvą ir Vangelonių bei Saulėtekio gatvėmis pasiekia pagrindinę Nemunaičio kaimo gatvę. Šios atkarpos dalis nuo Merkinės iki Druskininkų kaimo priklauso Dzūkijos nacionaliniam parkui.

Iki pat Merkio žiočių, kur upė įteka į Nemuną, Miško takas veda Nemuno slėnio krantais, kur Dainavos lygumos apylinkėse jį supa dideli ir gražūs Dzūkijos miškai. Vietomis miško masyve pasitaiko atvirų vietų, kuriose išsimėtę nedideli kaimai. Prie Česukų kaimo Miško takas dideliu ratu apsuka Merkio santaka į Nemuno upę, nes artimiausias tiltas yra A4 kelyje. Čia atsiveria įspūdingi plačių ir gilių Merkio žiočių vaizdai. Kirtus Merkį, Miško takas driekiasi siauru kaimo keliuku kairiu upės krantu ir atveda iki Merkinės piliakalnio, nuo kurio atsiveria vienas gražiausių Pietų Lietuvos kraštovaizdžių. Siauromis ir vingiuotomis Merkinės gatvelėmis (Piliakalnio, V. Sladkevičiaus, S. Dariaus ir S. Girėno) Miško takas pasiekia miestelio centrą. Ši maršruto atkarpa eina Dzūkijos nacionalinio parko teritorija.

Tarp Didžiasalio kaimo ir Druskininkų kurorto Miško takas vingiuoja spygliuočių miškais, kuriuose gausu uogų ir grybų. Prieš Druskininkus Miško takas susilieja su Nemuno keliu, apsuka Druskininkų Snow areną ir toliau pėsčiųjų ir dviračių taku veda iki Parko tilto per Nemuno upę. Kirtus tiltą, Miško takas tęsiasi Maironio gatve ir toliau veda mažomis istorinio Druskininkų kurorto gatvelėmis ir parko keliukais, kerta Ratnyčios upelį ir miško parką dešiniajame Nemuno krante. Už Veisiejų gatvės maršrutas eina Neravų gatvės šaligatviu ir po maždaug 1 km suka kairėn į Sodžiaus gatvę, kuri Neravų kaimo pabaigoje tampa  gražiu miško keliuku. Čia prasideda Dzūkijos nacionalinis parkas. Miško takas apsupa Viečiūnų kaimą, prieš žygeivius atverdamas gražų kraštovaizdį į Liškiavos vienuolyną priešingame Nemuno krante. Iki pat Žiogelių kaimo Miško takas veda gražiu, ramiu miško keliuku.

Nuo Trikojo ežero ir Bertašiūnų kaimo Miško takas keliu Nr. 2517 eina į pietus, kerta Leipalingio–Kapčiamiesčio kelią (Nr. 2505) ir Viktarino kaimą. Toliau takas apsuka Stirtos ežerą ir miško keliukais vinguriuoja per plačius miško masyvus, kuriuose vietomis matomos laukymės ir nedideli kaimai. Vasarą miške gausu mėlynių ir grybų. Miško takas kerta protaką, jungiančią Baltajo Bilso ir Juodajo Bilso ežerus, kyla stačiu ežero krantu ir pasuka į pietus. Šioje vietoje galima pamatyti Didžiasalio kaimą. Atkarpa nuo Trikojo ežero iki Viktarino kaimo eina Veisiejų regioninio parko teritorijoje.

Palikus Veisiejų miestelio centrą, Miško takas kerta Veisiejų ežero protaką, tada Vytauto, Turgaus ir Leipalingio (kelias Nr. 134) gatvėmis veda iki Snaigyno ežero pakrantės, kur galima rasti apžvalgos bokštą ir poilsiavietes. Kirtus nedidelį miško masyvą prie Veisiejų, Miško takas apie 1,4 km veda Veisiejų–Barčių (Nr. 2529) keliu, tuomet pasuka dešinėn. Toliau maršrutas vingiuoja gražiu pušynu greta Ančios ežero, kurio apylinkėse gausu uogų ir grybų. Pasukus rytų kryptimi, Miško takas iš pietų priartėja prie Barčių kaimo. Toliau iki Trikojo ežero driekiasi per javų laukus. Prie Trikojo ežero įlankos Miško takas kerta miškingus plotus, vis priartėdamas prie kelio Nr. 2517. Ši Miško tako atkarpa vingiuoja per Veisiejų regioninį parką.

Kiek toliau nei už 1 km nuo Lazdijų turizmo informacijos centro Miško takas vingiuoja Lazdijų–Augustavo keliu (Nr. 135), tuomet pasuka į nedidelį kaimo-miško keliuką, kuris „Geležinės uždangos“ metu tarnavo kaip pasienio apsaugos kelias. Šioje atkarpoje vietomis atsiveria gražūs ir platūs Sūduvos aukštumos dirbamos žemės vaizdai. Kirtus atviresnę vietovę priešais Kučiūnų kaimą, Miško takas vėl neria į miškingas apylinkes. Po apytiksliai 5,5 km maršrutas sukasi į rytus, toliau vingiuoja miškų ir ežerėlių labirintu, kerta Zapsės upę ir susitinka su Lazdijai–Kučiūnai–Veisiejai keliu (Nr. 2510). Po nepilnų 6 km maršrutas suka į dešinę, į Dainaviškių kaimą. Apėjęs ratu Veisiejų ežero įlankas, per Veisiejų dvaro parką  Miško takas nuveda iki miesto centro. Atkarpa iki Veisiejų miesto veda Veisiejų regioninio parko teritorija.

Miško takas eina pro Talino įlanką, o puikūs miesto bokštų, uosto ir dangoraižių vaizdai atsiveria jau Püünsi mieste. Miško takas prieš Piritą virsta nuostabiu pušynu, paskui 2 km eina smėlėtu paplūdimiu. Už Piritos iki pat Talino uosto, Miško takas veda nuostabia miesto pakrantės promenada, iš kurios atsiveria vaizdas į svarbiausias miesto kultūrines ir istorines vietas, atsiveria nuostabūs jūros ir uosto vaizdai. Galutinis Miško tako tikslas yra Talino uoste, šalia senamiesčio. Dar vieną ar dvi dienas galite praleisti aplankydami įvairias turistines Talino vietas.

Miško takas eina per tankiausiai miškais apaugusį Viimsi pusiasalio rajoną, kuriame įsteigtos kelios gamtos apsaugos zonos. Jis kerta buvusią sovietmečio karinę teritoriją Rohuneeme. Šią dieną Miško takas eina pėsčiųjų šaligatviais ir daugybe kelių, einančių per pusiasalį. Jis pasuka į pietus ties Püünsi kaimu, kur tolumoje per įlanką matosi bokštai, dangoraižiai ir Talino uostas su keltais.

Miško takas eina pro Jõelähtme kaimą, tada pasuka į šiaurės vakarus 1 km prieš jūrą ir sekančius 3 kilometrus seka Šiaurės Estijos klintą. Už Ülgase Miško takas eina per Kallavere, Maardu ir Muugą, Talino priemiestį. Kelias iš Muugos į Senąjį Taliną užtrunka keletą valandų, tačiau Miško takas dvi dienas apkeliauja Viimsi pusiasalį prieš atvykstant į Estijos sostinę.

Nuo Kaberneeme maršrutas driekiasi per mišką, kur galima pamatyti akmenų krūvas, atneštas čia per paskutinį ledynmetį. Netrukus takas pakyla apie 20 m iki pėsčiųjų tako, besidriekiančio senąja Ancylaus ežero kranto linija. Takas kerta Kaberla-Kaberneeme plentą ir eina per nedidelį smėlėtą Kaberlos upelio kanjoną, kol pasiekia Kalevi-Liiva holokausto memorialą. Takas tęsiasi iki Linnamäe HES ir kabančio tilto. Sekite taku per senovinę Linnamäe tvirtovės kalvą ir tęskite dešiniuoju Jägalos upės krantu, kol pasieksite Jägalos krioklį. Suka tiltas yra apie 500 metrų aukštyn nuo krioklio. Perplaukus upę, takas eina per Jägalos krioklių parką. Galiausiai takas eina per Koogi kaimą ir pasiekia Jõelähtme.

Tsitre kaime dar vikingų laikais buvo įkurtas uostas. Pirmieji 4 km Miško tako šioje atkarpoje eina per Lahemaa nacionalinio parko teritoriją. Tarp Muuksi ir Soorinna kaimų kelias kerta ovalią plokščiakalnį, šiaurės Estijos klinto aukštį, padengtą vaizdingais kadagių laukais. Šiaurės kaime takas eina pro pakrantės pelkę ir išeina prie jūros už Salmistu uosto. Iš čia atkreipkite dėmesį į 1,3 km nutolusią Pedassaar salą šiaurės rytuose ir Umblu bei Rohusi salas šiaurės vakaruose. Valklos paplūdimyje žygeivių laukia gražus paplūdimio restoranas. Haapse paplūdimyje galima maudytis, jūra greitai gilėja.

Šią dieną Miško takas kerta Jumindos pusiasalį. Išplaukus iš Loksos, už 7 km jis eina pro sovietmečio karinį objektą – Haros povandeninį laivų uostą. Norint jį aplankyti, reikia apvažiuoti du kilometrus ir nusipirkti bilietą. Miško takas eina per gražių miškų ir pelkių teritoriją, o vakariniame teritorijos gale yra aukštų, tankių miškingų smėlio kopų. Jis tęsiasi keliu iš Pedaspea į Tsitre ir kerta nedidelę Šiaurės Estijos klints atkarpą prieš pat Tsitre, kur yra Muuksi tvirtovės kalva. Tsitre iškylų zona yra 0,2 km nuo jūros.

Miško takas tęsiasi aplink Pärispea pusiasalį, kuris yra Lahemaa nacionalinio parko dalis, kol pasiekia Purekkari kyšulį. Vėjuotu oru galima pasivaikščioti kilometrų ilgio akmenukais apaugusiu kyšuliu ir aplankyti įspūdingą Purekkari akmenį. Iš ten Miško takas eina žemyn vingiuota Haros įlankos pakrante per buvusias sovietų karines bazes ir eina per Loksą, kur anksčiau veikė plytų gamykla (istoriniai pastatai). Jis vingiuoja per miesto centrą, kol pasiekia finišo tašką, esantį už pusės kilometro nuo fantastiško paplūdimio.

Pirmoji šios atkarpos dalis eina per pasakas primenantį Käsmu pusiasalį su miškingomis kopomis ir samanomis apaugusiais uolų laukais. Iš Eru tęsiasi Võsu–Kotka keliu 2 km, eina per Vihasoo kaimą ir toliau keliu, iš kurio matosi Eru įlanka ir Käsmu pusiasalis. Skyriuje yra keletas įspūdingiausių Lahemaa nacionalinio parko riedulių, Tammispea ir Jaani-Tooma rieduliai, kurie primena didžiulius monolitus. Iš Viinistu tolumoje galite pamatyti Mohni salą ir jos švyturį.

Kiti 9 kilometrai Miško tako tarp Oandu ir Võsu sutampa su RMK taku, todėl atkreipkite dėmesį į ženklų pasikeitimą. Takas eina per gražią, miškingą vidaus kopų zoną, kur žygeiviai gali pamatyti pušies pušies pušies, naudotos iš medžių sakai išgauti. Tokiu būdu derva Baltijos šalyse buvo gaunama iki 1960-1970 m. Medžiai gausiai padengti kerpėmis, o tai rodo, kad oras yra švarus. Rudenį tako pakraščius puošia grybai ir mėlynės. Pravažiavus Võsu kaimą (populiarų kurortą), Miško takas tęsiasi gražia pakrantės miško promenada iki Käsmu kaimo. Verta nueiti dar papildomą kilometrą iki Vana-Jüri uolų ir istorinių Käsmu vietų pusiasalio gale.

Už Vainupea kaimo Miško takas patenka į pirmąjį Estijos nacionalinį parką – Lahemaa, estiškai reiškiantį „įlankų žemė“. Kitas penkias su puse dienos Miško takas tęsis Lahemaa nacionalinio parko įlankomis ir pusiasaliais, supažindindamas žygeivius su reikšmingiausiu jo gamtos ir kultūros paveldu. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas parko taisyklėms. Šią dieną Miško takas eina gražiais ir ramiais pamario miškais, kuriuose rudenį gausiai auga grybai. Jis eina per vaizdingą Altjos žvejų kaimelį. Atkarpa baigiasi Estijos valstybinio miškotvarkos (RMK) lankytojų centre esančiame Oandu mieste, kur žygeiviai gali daugiau sužinoti apie miško buveinių tipus ir miškotvarkos tradicijas.

Išvažiavus iš Kundos, Miško takas išeina pro Šiaurės Estijos klintą ir eina jos paviršiumi kitus du kilometrus. Iš ten takas dažnai eina asfaltuotu keliu su eismu. Būkite atsargūs apie automobilius! Toolse kaimelyje verta apvažiuoti dviejų kilometrų aplinkkelį ir aplankyti romantiškuosius Toolse pilies griuvėsius. Prie tilto per Seljos upę kartais statomos žiobrių gaudymo gaudyklės, kurios Estijoje yra reta žvejybos rūšis. Jie priklauso muziejui, įsikūrusiam gražioje troboje dešiniajame upės krante, kurią galima pamatyti nuo Seljos tilto. Nuo Toolse iki Eismos palei kelią driekiasi Miško takas, trumpam aplenkdamas gražų, uolomis apaugusį paplūdimį prieš Eismą.

Nuo Mahu iki Letipea kaimo Miško takas driekiasi mažais pakrantės keliukais netoli jūros ir palei pakrantę kelio ruože. Galbūt verta važiuoti 2 km aplinkkeliu (ten ir atgal) iki Ehalkivi riedulio. Kitus tris kilometrus nuo Simunamäe Miško takas veda Šiaurės Estijos klinto papėde, kurią dengia pirmykštis miškas. Pakrantė nuo čia nutolusi apie kilometrą. Lontovos dvarą supančioje teritorijoje iškabintos informacinės lentos apie Kundos istoriją. Taip pat galite aplankyti daugybę mieste ir prie upės esančių objektų, susijusių su istorine miesto cemento gamyklos raida.

Prieš tęsdami žygį, apsvarstykite galimybę apsilankyti pajūryje ir pasižvalgyti po milžiniškus karjeras. Šiuose karjeruose molis plytų gamybai buvo gaminamas labai ilgą laiką ir naudojamas iki šiol. Už Aserio Miško takas eina per buvusią sovietų karinę teritoriją, apie kilometrą juda Šiaurės Estijos klinto viršūne, nuo kurios atsiveria gražūs Suomijos įlankos vaizdai, praeina Kalvi dvaras ir tęsiasi toliau keliu link Mahu. . Jis kerta gražią miškingą vietovę už Pados upės (gamtos rezervato), tada patenka į jūros pakrantę ir tęsiasi pakrantės miškais iki Mahu.

Sakos dvare Miško takas stačiais laiptais leidžiasi į pajūrį, kur paplūdimiu tęsiasi mažiau nei 6 km. Moldovos ir Džabaros kaimuose Miško takas juda atgal į Šiaurės Estijos klintą (puikus Viru Rise kraštovaizdis), eina per Purtse kaimą, sukasi aplink Purtse upę ir juda toliau siaura pakrante į Aserį. Prieš pat atvykstant į miestelį vėl užlipa klinto šlaitu. Pajūryje po Šiaurės Estijos klinta galima stebėti gyvūnų fosilijas, kai kurios iš jų yra šimtų milijonų metų senumo.

Viena neįprastiausių Miško tako atkarpų Šiaurės Estijoje, kuri geru oru veda įspūdingos Šiaurės Estijos klintos papėde, o vėliau kyla į klintos viršūnę Valaste ir Sakos kaimuose, atskleidžiant kvapą gniaužiantį. Suomijos įlankos vaizdai iš vadinamojo Viru Rise. Saka‒Ontika‒Toila ruože (apie 23 km) didžiausias Šiaurės Estijos klintos aukštis siekia 55 m. Esant giedram orui, 50 km atstumu galite pamatyti Rusijai priklausančias Didžiosios ir Mažosios Tütarsaaro salas.

Už Vasavere Miško takas tęsiasi per Kurtnos kraštovaizdžio draustinį, juosia per durpyną, kerta Oru miestelį, eina per Vokos upės slėnį ir pasiekia Baltijos jūrą, kur pasuka į vakarus. Čia, Suomijos įlankos pakrantėje, kyla Šiaurės Estijos klinta – stačias, uolėtas ir miškais apaugęs skardis, nenutrūkstamai besitęsiantis iki Talino ir toliau iki Vakarų Estijos salų. Miško takas eina ant skardžio ir retkarčiais leidžiasi į slėnius. Jis kerta gilų ir platų Pühajõgi slėnį Toila-Oru parke ir patenka į Toilą, populiarų pakrantės kurortą.

Palikęs Kuremė vienuolyno kalvą, Miško takas tęsiasi palei vaizdingą Kurtnos kraštovaizdžio draustinį (Alutaguzės nacionalinio parko dalis), kurį puošia daugybės ežerų (iš viso 42 ežerai, didžiausias tankumas Estijoje) veidrodiniai paviršiai tarp gražių, šviesių. spygliuočių miškai. Per drėgnesnes vietas eina mediniai pėsčiųjų tiltai, o per griovius ir mažas upes statomi tiltai. Šalia Alutagusės poilsio ir sporto centro įrengtas pėsčiųjų ir šiaurietiško ėjimo takų tinklas.

Nuo čia Miško takas eina per naujausią Estijos nacionalinio parko šeimos narį Alutagusės nacionalinį parką (tiksliau, kelios parko dalys platesnėje teritorijoje), kuris buvo įkurtas 2018 m. Pagrindinis parko tikslas. yra didžiausių Estijos spygliuočių miškų ir pelkių teritorijų apsauga. Tai taip pat viena iš rečiausiai apgyvendintų vietovių šiaurės rytų Estijoje.

Be Alajõe kaimo, Miško takas vingiuoja nuostabaus Peipuso ežero pakrante. Vasaros metu, kai vandens lygis ežere žemesnis, atsiranda gražūs, smėlėti paplūdimiai su plačiomis seklumomis. Už Alajõe kraštovaizdyje kyla aukščiausios Peipuso ežero kopos (iki 20 m), iš kurių atsiveria vaizdas į Peipuso ežerą, vieną didžiausių ežerų Europoje.

Pirmoji šios atkarpos pusė veda per nuostabius spygliuočių miškus, ypač Järvevälja kraštovaizdžio draustinyje, kur taką šiaurėje supa gražios kopos, o pietuose – aukštapelkė. Verta užsukti į Rannapungerja esantį kioską ir nusipirkti rūkytos žuvies – Peipus ežero seliavos (rääbis) ir vietinės ūkio produkcijos. Miško takas kerta Rannapungerjos upę per greitkelio tiltą ir patenka į Peipuso ežero pakrantę ties Kauksi. Yra vieta iškylai, kurioje galėsite jaukiai atsipalaiduoti ir suvalgyti atsineštos žuvies. Čia Peipuso ežero pakrantės primena nuostabų paplūdimį, apsuptą nuostabių pušynų apaugusių kopų.

Prieš einant toliau Miško taku, verta aplankyti Avinurmės medinių amatų centrą, kuriame yra gausiausias Estijoje vytelių pasirinkimas ir vyksta įvairios dirbtuvės, tokios kaip krepšelių pynimas, vėlimas, duonos kepimas, žvakių gamyba. Iki Separos kaimo Miško takas eina per didelį mišką, kuriame gausu mėlynių, mėlynių ir grybų vasaros pabaigoje.

Išvažiavus iš Mustvee promenados ir paplūdimio, Miško takas vingiuoja per miestą ir tęsiasi palei buvusią Sonda-Mustvee siaurojo geležinkelio vėžę kitus 16 km. Geležinkelio bėgius pakeitė žvyrkelis tiesia linija, jungiančia Mustvee ir Avinurme. Prie geležinkelio pastatyti informaciniai stendai žymi buvusias gyvenvietes, kurias aplenkė miškas arba pavirto į plynas vietas, kurios netrukus bus atkurtos.

Svogūnai, žuvys, kelis kilometrus besidriekiantys kaimeliai, kuriuose pastatai rikiuojasi palei pagrindinę gatvę, puošnios sentikių bažnyčios, nedideli uosteliai su žvejų valtimis ir mediniais nameliais, kiekvienas nudažytas skirtinga spalva! Kavinės, parduotuvės ir vaizdas į Peipuso ežerą, kuris labiau primena jūrą, o ne ežerą. Taip galėtum apibūdinti šią Miško tako atkarpą. Aštuonių kilometrų atstumu nuo Kasepės iki Mustvee Miško takas driekiasi per nedidelius pakrantės kaimelius ir siūlo malonią permainą tiems, kurie vaikščiojo ilgesnį laiką.

Alatskivi yra puiki vieta paragauti tradicinių Peipuso ežero patiekalų, įskaitant garsųjį svogūnų pyragą. Už Alatskivi Miško takas pakyla į aukštesnę vietą, nuo kurios atsiveria gražūs Peipuso ežero vaizdai, o vėliau nusileidžia, kad vėl susitiktų su ežero pakrante ties Kallaste. Kalasteje atkreipkite dėmesį į vietinį žuvies restoraną ir parduotuvę ir paragaukite rūkytų seilių (rääbis) bei Peipuso ežero ūsų. Paskutinė šios atkarpos dalis veda keliu su vaizdu į ežerą.

Vaizdinga ir tradicijomis turtinga Miško tako atkarpa, kurią simbolizuoja svogūnas. Svogūnus į kraštą sentikiai atvežė XVII a. Pakelėje naminių svogūnų virvelėmis prekiaujantys ponios ir ponai tapo savotiška kaimų vizitine kortele. Dvidešimt keturių kilometrų kelio tarp Varnja ir Kallaste kaimus jungia turistinis maršrutas, vadinamas Svogūnų keliu. Kraštovaizdį puošia spalvingi mediniai nameliai, nedidelės žuvienės parduotuvėlės ir restoranas, kuriame galėsite pasimėgauti sentikių tradicijomis samovare pagaminta arbata. Peipuso ežero žuvienė (rääbis) patiekiama ištisus metus.

Miško takas jau trečias dienas sukasi aplink Emajõe-Suursoo (Peipsiveere gamtos rezervato dalis) pelkę. Įdomiausia pasivaikščiojimo dalis – atkarpa tarp Vanaussajos ir Varnja, kur Miško takas driekiasi mažais kaimo keliukais. Prieš Varnją jis pasiekia Peipuso (Peipsio) ežero pakrantę, ir čia tikrai galima pajusti tikrąjį ežero dydį. Atstumas nuo Varnjos iki Remniku Peipuso ežero pakrante ir aplinkine teritorija užtruks apie savaitę. Šią savaitę žygeiviai daugiau sužinos apie tradicinę Rytų Estijos kultūrą – svogūnų auginimą, žvejybą, kulinarinį paveldą, amatus ir sentikių kultūrą.

Didžioji dalis šios Miško tako atkarpos eina per negyvenamą miško plotą į vakarus nuo Emajõe-Suursoo pelkės, kurią saugo Peipsiveere gamtos rezervatas. Kastre kaime Miško takas grįžta į civilizaciją, o žygeiviai turi kirsti Emajõgi upę vietiniu keltu, kad pasiektų Kavastu kaimą. Peipsiveere lankytojų centras ir pažintiniai takai yra 3,5 km atstumu nuo Kavastu.

Etapas visiškai pateisina Miško tako pavadinimą, nes artimiausios trys dienos veda per vieną didžiausių Estijos pelkių – Emajõe-Suursoo pelkę, kurią supa dideli miškų plotai. Vienintelė gyvenvietė tarp Jõepera ir Ahja upės yra miškų apsupta Järvselja. Reljefas lygus, nes Miško takas iki šiol eina per Peipuso ežero žemumą. Tikslas yra prie Ahja upės, kuri garsėja vaizdingomis devono smiltainio atodangomis ir populiariu laivų maršrutu.

Beveik pusė šios atkarpos driekiasi tiesiais Peipuso ežero žemumos polderiniais keliais. Polderiai skirti apsaugoti aplinkinę žemę nuo potvynių pavasarį. Plokščios polderių pievos naudojamos žemės ūkiui ir gyvulių ganymui. Atkarpa nuo Naha iki Mehikoorma veda Räpina-Mehikoorma keliu. Nuo Mehikoorma švyturio atsiveria gražus Lämmijärv ežero vaizdas. Šis ežeras yra susiaurėjimas tarp Pskovo ir Peipuso ežerų. Rusija yra kitoje Lemmijärv ežero pusėje (1,7 km).

Išvažiavus iš Värskos, Miško takas pasuka į šiaurės vakarus link Pskovo ežero Värska įlankos. Apsukęs ratą miške, takas veda į Laosinos kaimą, kur lankytojai turi galimybę daugiau sužinoti apie setų religines tradicijas. Ši Miško tako atkarpa eina per Peipuso ežero žemumą, todėl reljefas lygus. Žemė daugiausia naudojama žemės ūkiui. Netoli Võõpsu kaimo pervažiavus Võhandu upę Miško takas pasuka Räpinos link.

Miško takas veda per didžiulius Setomaa miškus, palei pelkes ir pelkes, kurios rugsėjį nusidažė pasakišku purpuriniu atspalviu. Tai retai apgyvendintas regionas, o keliautojai turi galimybę iš tikrųjų prisijungti prie gamtos. Prie Õrsavos ežero Miško takas kerta kelis pėsčiųjų tiltus, sukasi aplink ežerą ir veda į Värska seniūnijos centrą. Skirkite laiko atrasti vietines setų tradicijas ir virtuvę.

Pirmoji šio Miško tako atkarpos dalis vingiuoja nuostabiu Piusos upės slėniu, tada ties Härmä kaimu pasuka link Obinitsos – svarbaus Setomaa – Setų krašto – kultūros centro. Čia galima atrasti vietinių setų tradicijas. Po Obinicos Miško takas veda nuostabiais viržių pušynais, nusileidžia atgal į Piusos upės slėnio gilumą ir ties Piusos urvais pasuka į rytus. Iš ten eina kairiuoju Piusos slėnio šlaitu, kol prie Koidulo geležinkelio stoties pasiekia greitkelį ir geležinkelio liniją.

Šios atkarpos metu Miško takas eina per šiaurinę Haanja aukštumos dalį ir nusileidžia į Vana-Vastseliina – senovinę piligrimystės vietą Piusos upės slėnyje. Ant jo aukšto kranto įspūdingi vyskupo pilies griuvėsiai

Miško takas veda žemyn nuo aukščiausio Haanja aukštumos taško, sukasi aplink pietinę Vasknos ežero dalį ir toliau eina mažais kaimo keliukais, apsuptais vienkiemių ir nedidelių ūkių sankaupų. Trasoje esančios kalvos apaugusios medžiais, tačiau švelnesnių šlaitų plotai buvo įdirbti. Artėjant Tsiistre kaimui, kraštovaizdyje matoma žemės ūkio paskirties žemė, kuri vasaros pabaigoje virsta aukso laukais.

Miško takas, kirtęs Latvijos ir Estijos sieną nedideliu vietiniu keliuku, eina kaimo keliuku, eina per vienkiemius ir kaimus, tada dreifuoja aukštyn Haanja aukštumos vakariniu šlaitu, kol pasiekia Suur Munamägi (estiškai „Didysis kiaušinių kalnas“). . Tai aukščiausia viršūnė visame maršrute iš Rygos į Taliną. Nesivaržykite čia kurį laiką pasimėgauti Haanja kraštovaizdžiu ir vietine virtuve.

Išėjus iš Apės, Miško takas vingiuoja kalvotu dirbamos žemės kraštovaizdžiu, tada patenka į tamsų miško masyvą, retkarčiais pertraukiamą mėlynų ežerų paviršių. Už Pellių Miško takas eina tuo pačiu taku, kaip ir Pellių takas, kerta Latvijos/Estijos sieną ir vingiuoja Smilšāja, Sūneklio ir Ilgāja ežerų pakrantėmis 2 km Estijos pusėje, vadinama Paganamaa (vertimas: Velnio žemė). . Ten jis leidžiasi žemyn ir patenka į Korneti-Peļļi poledyninę įdubą, vieną įspūdingiausių Latvijos daubų. Miško takas grįžta į Latviją ties Ilgājs ir, stačiai pakilęs, kalvota vietovė nukelia į Druskų piliakalnį. Miško takas leidžiasi į Korneti. Jis yra mažiau nei 3 km nuo Korneti centro iki Latvijos ir Estijos sienos. Maršruto metu atsiveria gražūs kraštovaizdžiai Didžiojo Baltinio ir Mažojo Baltinio ežerų pakrantėse. Ruožas yra saugomo kraštovaizdžio vietovėje „Veclaicene“.

Pirmieji 6 kilometrai Miško tako veda P44, kol pasuka į šiaurę keliu Ādams–Ape. Likus 4 km iki Rygos–Pskovo greitkelio (A2), Miško takas eina per nuostabų, tankų mišką, kuris rudenį yra populiari vieta uogauti ir grybauti. Už magistralės Ryga–Pskovas Miško takas driekiasi žemės ūkio paskirties žemėmis, kol, kirsdamas buvusią siaurojo geležinkelio liniją Ape–Valka, pasiekia vieno mažiausių Latvijos miestelių Apės centrą.

Kelio ruožas tarp Gaujienos ir Līzespašto veda per atokius miškus, apsuptus didelių pelkių. Mežciems čia vienintelė gyvenvietė, o vienkiemių nėra. Toliau 5 km pėsčiomis nuo Līzespašto iki Trapenės atsiveria atviri agrariniai kraštovaizdžiai su vešliomis pievomis ir vakarų Alūksnės kalvoms būdingi kraštovaizdžiai. Maždaug pusė šių 5 km veda kvapą gniaužiančia Trapenės maumedžių alėja.

Už 1,5 km nuo Zakų Miško takas išsuka iš Sėlių–Vireši kelio (P23) ir tęsiasi nedideliu kaimo keliuku iki pat Zvārtavos, kur ilgos alėjos gale laukia Zvārtavos pilis. Pravažiavus Zvārtavą, Miško takas grįžta į P23 ir paėjus 2 km kyla į stačią kalvą, pasiekdamas Gaujienos centrą. Dalis ruožo yra Šiaurės Gaujos („Žiemeļgauja“) saugomo kraštovaizdžio teritorijoje.

Miško takas kerta Spičų tiltą ir veda prie keturių Kokšių ežerų (apie 4 km), kuriuos jungia nedidelis upelis. Čia rasite iškylų vietą, palapinių aikšteles ir pažintinį taką keliautojams. Aplink graži gamta, o miškuose gausu valgomųjų grybų. Pravažiavę paskutinį Kokši ežerą Dibeno ežerą, po valandos ar dviejų pasieksite Cirgalių kopų masyvą, kurį kirsite šiaurės-pietų kryptimi. Tolesnė Miško tako atkarpa kerta nemažą mišku apaugusią teritoriją, o šen bei ten matosi vieniša sodyba ar mažesnis ežerėlis. Atkarpa baigiasi mažame kaimelyje, pavadintame Zaķi. Kaime neteikiamos jokios paslaugos, todėl planuodami žygį būtinai apsvarstykite būtinus susitarimus ir apgyvendinimo galimybes. Atkarpa yra Šiaurės Gaujos („Žiemeļgauja“) saugomo kraštovaizdžio teritorijoje.

Miško tako pradžia šioje atkarpoje sutampa su Gaujos pažintiniu taku, einančiu pačiu upės krantu. Miško takas kerta A3 dviejose vietose (prieš posūkį į Sedą ir prieš Kaučią) (atsargiai!) ir toliau eina nedideliais miško keliukais, smėlio-žvyro karjeru, o toliau žvyrkeliu ties posūkiu į Olinas. Pavažiavę 3,5 km, vėl pasukite į dešinę ir nedideliais atokiais miško keliukais važiuokite link Spičų tilto, kur prie vadinamosios Zema salos (Žemos salos) atsiveria vieni gražiausių Šiaurės Gaujos („Žiemeļgauja“) saugomo kraštovaizdžio vietovės įžymybių. sala). Šios atkarpos pabaigoje, kur P24 kerta Spicu tiltą, yra vieta iškylai ir stovyklavietė.

Takas eina per Valmieros istorinį centrą ir žygeivių bei šiaurietiškojo žygeivių pamėgtą Atpūtos parką, po to kerta kabantį tiltą, kerta Pauku priedes pušyną ir Bailių kalną. Iš ten eina Abulų takas, vingiuojantis palei upės krantus iki Brengulių alaus daryklos, o toliau, už Pūpolio, patenka į didžiulius, negyvenamus miškų plotus. Pirmoji šios atkarpos dalis eina pro daugybę nedidelių vasarnamių kaimelių su tokiais pavadinimais kaip Enerģētiķis, Saulītes, Sprīdītis, Gaujmaļi, Pūpoli ir Gaujaslāči, kurie iš pradžių buvo įkurti sovietmečiu kaip Valmieros ir aplinkinių teritorijų gyventojų vasarnamių rajonai. . Netoli Ūdrinių Miško takas veda upių vagų labirintu ir pasuka į šiaurę, kirsdamas Gaujos tiltą, kur įrengta poilsio ir plaukiojimo stotelė. Už 1,5 km yra Strenčių centras. Dalis ruožo eina per Šiaurės Gaujos saugomo kraštovaizdžio teritoriją.

Iš Caunites Miško takas veda per kerinčius pušynus ir pelkes, skersai ir aplink kalvas bei šlaitus. Iš Sietiņiezio atsiveria vienas gražiausių vaizdų į Gaują, todėl galbūt verta skirti šiek tiek daugiau laiko Sietiņiezio pažintiniam takui. Tolesnis kelias driekiasi sodybomis ir miškais, kol pasieksite Valmierą. Už Valmieros aplinkkelio Miško takas veda miesto šaligatviais, o paskutinė kelio atkarpa – nuo vadinamojo „Dzelzītio“ (siauro geležinkelio tilto) iki Cėsų gatvės – eina miškingu taku palei Gaują.

Miško takas eina mažais keliukais ir takeliais per mišką iki pat vandens turistų stovyklavietės „Lenči“, vingiuoja vis kitokiu reljefu pro Ērgeļu skardžius ir patenka į Gaujos upės senslėnį. Pravažiavus Ērgeļu skardžius, takas pasuka atgal link Cėsių, bet tada nusuka į Pieškalnyje esančią Rāmnieki pusę, kirsdamas upę. Po vandens turistinės stovyklos „Jāņarāmis“ Miško takas patenka į gražų, šviesų pušyną, eina per mišką, kol pasiekia „Caunītes“, kuri yra viena gražiausių vietų Gaujos upės pakrantėje.

Viena vaizdingiausių Miško tako dalių driekiasi palei istorinį Līgatnės popieriaus fabriko kaimą, kerta Spriņģi uolą, vingiuoja palei Skalupės ir Mitologinį taką, sustoja vienoje slapčiausių vietų šioje Geležinės uždangos pusėje, Sovietinis bunkeris, toliau tęsiasi palei Roči gamtos rezervatą, kerta Amatą (gražiausia ir uoliausia upės dalis) ir galiausiai patenka į Zvārtes uolą. Toliau Miško takas driekiasi aukštais Amatos slėnio krantais ir eina istoriniu Cėsių–Rygos „greitkeliu“ (dabar nedidelis kaimo/miško keliukas su senais mylių stulpais) iki Rakšų, tada kyla į Vāļukalni kalvas ir Ozolkalns, eidami palei Gaujos upė iki Cīrulšių gamtos takų. Jis sustoja prie Gaujos gatvės, tačiau keliautojai taku gali tęstis dar 2,8 km iki Cėsių, ten pernakvoti ir kitą dieną toliau eiti.

Pravažiavus Siguldą, Miško takas Vējupīte eina iki Paradīzes piliakalnio, kur statūs laiptai leidžiasi žemyn į Gaujos upės senslėnį ir Vējupytės daubą. Jis ir toliau vingiuoja mažesniais takeliais per pievas, kerta mažas upes, kurių krantuose atsiskleidžia smiltainio atodangos. Paskutiniai šeši kilometrai šios atkarpos eina mažesniu takeliu žemyn Līgatnės gamtos takais. Artėjant prie Līgatnės Miško takas pakyla į Gaujos slėnio kalvas, o paskui vėl leidžiasi žemyn į gilią Līgatnės upės daubą, kur yra buvęs Līgatnės popieriaus fabriko kaimas.

Pro „Rāmkalni“ Miško takas klaidžioja stačiais Gaujos slėnio krantais, eina pro Gaujos kaimą ir grįžta žemyn. Tada jis kerta Lorupės upę ir tęsiasi Gaujos vingiais, aplenkdamas vieną įspūdingiausių upės atodangų Velnalos uolas, kyla į Ķeizarskats apžvalgos aikštelę ir skrieja žemyn iki Ķeizarkrēsls, nuotykių parko „Mežakaķis“ prie Kaķīškalno ir Siguldos bobslėjaus ir rogučių trasa.

Išvažiavus iš Vangažių Miško takas veda mažesniais takeliais, pasiekia Vangažių liuteronų bažnyčią ir Vilkolakio pušį. Pakeliui į Medžioklės rūmus eina vadinamuoju Katrīnos keliu, kuriam laikui dingsta miške ir po Medžioklės pilies tęsiasi Medžioklės taku. Čia matomos pirmosios šoninės daubos su ryškiu Gaujos senslėnio reljefu. Vienas iš jų yra prie Inčukalno Velnalos urvo, apsuptas nedidelių senosios Gaujos upių vagų. Iš ten Miško takas tęsiasi per pievas ir kerta greitkelį Murjaņi–Valmiera, kur yra poilsio parkas „Rāmkalni“.

Miško takas tuneliu kerta VIA Baltica greitkelį ir eina per privatų būstą prie Mažojo Baltezero ežero. Paskui Gaujos-Baltezero kanalu pasuka į rytus. Ruože Garkalnė–Aniai abipus Miško tako driekiasi gražios pievos, vasarą paskęsta žydinčių raudonųjų skraidynų, baltųjų ramunėlių ir geltonųjų vėdrynų krūvose. Gaujos pakrantėmis nuo senų laikų driekėsi viduramžių keliai, o keliautojai persėsdavo keltu ties Iļķene. Už Anių Miško takas eina per miškingas vietoves ir apgyvendintą kaimo vietovę, o galiausiai Gaujos gatve pasiekia Vangažus.

Miško tako pradžia Latvijoje yra pačioje Rygos senamiesčio širdyje, Rotušės aikštėje. Maršrutas veda Kaļķu gatve, eina pro Laisvės paminklą, per Vērmanės sodą ir palei istorinę Tērbatas gatvę. Tada jis vingiuoja per Zemitani geležinkelio stoties pėsčiųjų tiltą ir žengia į Biķerniekų ir Šmerlio miškus. Miško takas vingiuoja per Juglą, praeina Latvijos etnografinį muziejų po atviru dangumi ir eina pėsčiųjų-dviračių taku iki Baltezero.