Miško takas - Canoeing

Miško tako pradžia Latvijoje yra pačioje Rygos senamiesčio širdyje, Rotušės aikštėje. Maršrutas veda Kaļķu gatve, eina pro Laisvės paminklą, per Vērmanės sodą ir palei istorinę Tērbatas gatvę. Tada jis vingiuoja per Zemitani geležinkelio stoties pėsčiųjų tiltą ir žengia į Biķerniekų ir Šmerlio miškus. Miško takas vingiuoja per Juglą, praeina Latvijos etnografinį muziejų po atviru dangumi ir eina pėsčiųjų-dviračių taku iki Baltezero.

Miško takas tuneliu kerta VIA Baltica greitkelį ir eina per privatų būstą prie Mažojo Baltezero ežero. Paskui Gaujos-Baltezero kanalu pasuka į rytus. Ruože Garkalnė–Aniai abipus Miško tako driekiasi gražios pievos, vasarą paskęsta žydinčių raudonųjų skraidynų, baltųjų ramunėlių ir geltonųjų vėdrynų krūvose. Gaujos pakrantėmis nuo senų laikų driekėsi viduramžių keliai, o keliautojai persėsdavo keltu ties Iļķene. Už Anių Miško takas eina per miškingas vietoves ir apgyvendintą kaimo vietovę, o galiausiai Gaujos gatve pasiekia Vangažus.

Išvažiavus iš Vangažių Miško takas veda mažesniais takeliais, pasiekia Vangažių liuteronų bažnyčią ir Vilkolakio pušį. Pakeliui į Medžioklės rūmus eina vadinamuoju Katrīnos keliu, kuriam laikui dingsta miške ir po Medžioklės pilies tęsiasi Medžioklės taku. Čia matomos pirmosios šoninės daubos su ryškiu Gaujos senslėnio reljefu. Vienas iš jų yra prie Inčukalno Velnalos urvo, apsuptas nedidelių senosios Gaujos upių vagų. Iš ten Miško takas tęsiasi per pievas ir kerta greitkelį Murjaņi–Valmiera, kur yra poilsio parkas „Rāmkalni“.

Pro „Rāmkalni“ Miško takas klaidžioja stačiais Gaujos slėnio krantais, eina pro Gaujos kaimą ir grįžta žemyn. Tada jis kerta Lorupės upę ir tęsiasi Gaujos vingiais, aplenkdamas vieną įspūdingiausių upės atodangų Velnalos uolas, kyla į Ķeizarskats apžvalgos aikštelę ir skrieja žemyn iki Ķeizarkrēsls, nuotykių parko „Mežakaķis“ prie Kaķīškalno ir Siguldos bobslėjaus ir rogučių trasa.

Pravažiavus Siguldą, Miško takas Vējupīte eina iki Paradīzes piliakalnio, kur statūs laiptai leidžiasi žemyn į Gaujos upės senslėnį ir Vējupytės daubą. Jis ir toliau vingiuoja mažesniais takeliais per pievas, kerta mažas upes, kurių krantuose atsiskleidžia smiltainio atodangos. Paskutiniai šeši kilometrai šios atkarpos eina mažesniu takeliu žemyn Līgatnės gamtos takais. Artėjant prie Līgatnės Miško takas pakyla į Gaujos slėnio kalvas, o paskui vėl leidžiasi žemyn į gilią Līgatnės upės daubą, kur yra buvęs Līgatnės popieriaus fabriko kaimas.

Viena vaizdingiausių Miško tako dalių driekiasi palei istorinį Līgatnės popieriaus fabriko kaimą, kerta Spriņģi uolą, vingiuoja palei Skalupės ir Mitologinį taką, sustoja vienoje slapčiausių vietų šioje Geležinės uždangos pusėje, Sovietinis bunkeris, toliau tęsiasi palei Roči gamtos rezervatą, kerta Amatą (gražiausia ir uoliausia upės dalis) ir galiausiai patenka į Zvārtes uolą. Toliau Miško takas driekiasi aukštais Amatos slėnio krantais ir eina istoriniu Cėsių–Rygos „greitkeliu“ (dabar nedidelis kaimo/miško keliukas su senais mylių stulpais) iki Rakšų, tada kyla į Vāļukalni kalvas ir Ozolkalns, eidami palei Gaujos upė iki Cīrulšių gamtos takų. Jis sustoja prie Gaujos gatvės, tačiau keliautojai taku gali tęstis dar 2,8 km iki Cėsių, ten pernakvoti ir kitą dieną toliau eiti.

Miško takas eina mažais keliukais ir takeliais per mišką iki pat vandens turistų stovyklavietės „Lenči“, vingiuoja vis kitokiu reljefu pro Ērgeļu skardžius ir patenka į Gaujos upės senslėnį. Pravažiavus Ērgeļu skardžius, takas pasuka atgal link Cėsių, bet tada nusuka į Pieškalnyje esančią Rāmnieki pusę, kirsdamas upę. Po vandens turistinės stovyklos „Jāņarāmis“ Miško takas patenka į gražų, šviesų pušyną, eina per mišką, kol pasiekia „Caunītes“, kuri yra viena gražiausių vietų Gaujos upės pakrantėje.

Iš Caunites Miško takas veda per kerinčius pušynus ir pelkes, skersai ir aplink kalvas bei šlaitus. Iš Sietiņiezio atsiveria vienas gražiausių vaizdų į Gaują, todėl galbūt verta skirti šiek tiek daugiau laiko Sietiņiezio pažintiniam takui. Tolesnis kelias driekiasi sodybomis ir miškais, kol pasieksite Valmierą. Už Valmieros aplinkkelio Miško takas veda miesto šaligatviais, o paskutinė kelio atkarpa – nuo vadinamojo „Dzelzītio“ (siauro geležinkelio tilto) iki Cėsų gatvės – eina miškingu taku palei Gaują.

Takas eina per Valmieros istorinį centrą ir žygeivių bei šiaurietiškojo žygeivių pamėgtą Atpūtos parką, po to kerta kabantį tiltą, kerta Pauku priedes pušyną ir Bailių kalną. Iš ten eina Abulų takas, vingiuojantis palei upės krantus iki Brengulių alaus daryklos, o toliau, už Pūpolio, patenka į didžiulius, negyvenamus miškų plotus. Pirmoji šios atkarpos dalis eina pro daugybę nedidelių vasarnamių kaimelių su tokiais pavadinimais kaip Enerģētiķis, Saulītes, Sprīdītis, Gaujmaļi, Pūpoli ir Gaujaslāči, kurie iš pradžių buvo įkurti sovietmečiu kaip Valmieros ir aplinkinių teritorijų gyventojų vasarnamių rajonai. . Netoli Ūdrinių Miško takas veda upių vagų labirintu ir pasuka į šiaurę, kirsdamas Gaujos tiltą, kur įrengta poilsio ir plaukiojimo stotelė. Už 1,5 km yra Strenčių centras. Dalis ruožo eina per Šiaurės Gaujos saugomo kraštovaizdžio teritoriją.

Miško tako pradžia šioje atkarpoje sutampa su Gaujos pažintiniu taku, einančiu pačiu upės krantu. Miško takas kerta A3 dviejose vietose (prieš posūkį į Sedą ir prieš Kaučią) (atsargiai!) ir toliau eina nedideliais miško keliukais, smėlio-žvyro karjeru, o toliau žvyrkeliu ties posūkiu į Olinas. Pavažiavę 3,5 km, vėl pasukite į dešinę ir nedideliais atokiais miško keliukais važiuokite link Spičų tilto, kur prie vadinamosios Zema salos (Žemos salos) atsiveria vieni gražiausių Šiaurės Gaujos („Žiemeļgauja“) saugomo kraštovaizdžio vietovės įžymybių. sala). Šios atkarpos pabaigoje, kur P24 kerta Spicu tiltą, yra vieta iškylai ir stovyklavietė.

Miško takas kerta Spičų tiltą ir veda prie keturių Kokšių ežerų (apie 4 km), kuriuos jungia nedidelis upelis. Čia rasite iškylų vietą, palapinių aikšteles ir pažintinį taką keliautojams. Aplink graži gamta, o miškuose gausu valgomųjų grybų. Pravažiavę paskutinį Kokši ežerą Dibeno ežerą, po valandos ar dviejų pasieksite Cirgalių kopų masyvą, kurį kirsite šiaurės-pietų kryptimi. Tolesnė Miško tako atkarpa kerta nemažą mišku apaugusią teritoriją, o šen bei ten matosi vieniša sodyba ar mažesnis ežerėlis. Atkarpa baigiasi mažame kaimelyje, pavadintame Zaķi. Kaime neteikiamos jokios paslaugos, todėl planuodami žygį būtinai apsvarstykite būtinus susitarimus ir apgyvendinimo galimybes. Atkarpa yra Šiaurės Gaujos („Žiemeļgauja“) saugomo kraštovaizdžio teritorijoje.

Už 1,5 km nuo Zakų Miško takas išsuka iš Sėlių–Vireši kelio (P23) ir tęsiasi nedideliu kaimo keliuku iki pat Zvārtavos, kur ilgos alėjos gale laukia Zvārtavos pilis. Pravažiavus Zvārtavą, Miško takas grįžta į P23 ir paėjus 2 km kyla į stačią kalvą, pasiekdamas Gaujienos centrą. Dalis ruožo yra Šiaurės Gaujos („Žiemeļgauja“) saugomo kraštovaizdžio teritorijoje.

Tarp Didžiasalio kaimo ir Druskininkų kurorto Miško takas vingiuoja spygliuočių miškais, kuriuose gausu uogų ir grybų. Prieš Druskininkus Miško takas susilieja su Nemuno keliu, apsuka Druskininkų Snow areną ir toliau pėsčiųjų ir dviračių taku veda iki Parko tilto per Nemuno upę. Kirtus tiltą, Miško takas tęsiasi Maironio gatve ir toliau veda mažomis istorinio Druskininkų kurorto gatvelėmis ir parko keliukais, kerta Ratnyčios upelį ir miško parką dešiniajame Nemuno krante. Už Veisiejų gatvės maršrutas eina Neravų gatvės šaligatviu ir po maždaug 1 km suka kairėn į Sodžiaus gatvę, kuri Neravų kaimo pabaigoje tampa  gražiu miško keliuku. Čia prasideda Dzūkijos nacionalinis parkas. Miško takas apsupa Viečiūnų kaimą, prieš žygeivius atverdamas gražų kraštovaizdį į Liškiavos vienuolyną priešingame Nemuno krante. Iki pat Žiogelių kaimo Miško takas veda gražiu, ramiu miško keliuku.

Iki pat Merkio žiočių, kur upė įteka į Nemuną, Miško takas veda Nemuno slėnio krantais, kur Dainavos lygumos apylinkėse jį supa dideli ir gražūs Dzūkijos miškai. Vietomis miško masyve pasitaiko atvirų vietų, kuriose išsimėtę nedideli kaimai. Prie Česukų kaimo Miško takas dideliu ratu apsuka Merkio santaka į Nemuno upę, nes artimiausias tiltas yra A4 kelyje. Čia atsiveria įspūdingi plačių ir gilių Merkio žiočių vaizdai. Kirtus Merkį, Miško takas driekiasi siauru kaimo keliuku kairiu upės krantu ir atveda iki Merkinės piliakalnio, nuo kurio atsiveria vienas gražiausių Pietų Lietuvos kraštovaizdžių. Siauromis ir vingiuotomis Merkinės gatvelėmis (Piliakalnio, V. Sladkevičiaus, S. Dariaus ir S. Girėno) Miško takas pasiekia miestelio centrą. Ši maršruto atkarpa eina Dzūkijos nacionalinio parko teritorija.

Merkinės miestelyje Miško takas Seinų gatve patraukia Nemuno kryptimi, pasuka dešinėn ir sustoja prie apžvalgos bokšto. Nuo jo atsiveria nuostabus vaizdas į platų upės slėnį ir Nemuno salą, kurioje ganosi naminiai gyvuliai. Daugiau kaip 3 km Miško takas vingiuoja palei stačius Nemuno krantus, tada staiga pasuka į šiaurę ir mažais miško keliukais vakarų kryptimi nuveda iki Netiesų ir Druskininkų kaimų. Už Druskininkų kaimo takas kerta šioje atkarpoje didžiausią atvirą vietovę, apdovanosiančią jus gražiais vaizdais. Toliau Miško takas driekiasi Nemuno slėniu, tačiau pačios upės nuo tako nematyti. Vietomis kelyje yra kalvų su stačiomis nuokalnėmis. Prie Vangelonių kaimo Miško takas išveda į atviresnę vietą, kerta nedidelį miško masyvą ir Vangelonių bei Saulėtekio gatvėmis pasiekia pagrindinę Nemunaičio kaimo gatvę. Šios atkarpos dalis nuo Merkinės iki Druskininkų kaimo priklauso Dzūkijos nacionaliniam parkui.

Iš Nemunaičio Vytauto gatve ir Kaniūkai–Einorai–Nemunaitis keliu (Nr. 1102) Miško takas apie 1,5 km veda šiaurės rytų kryptimi, tada pasuka kairėn į šiaurę ir dar po 3 km pasiekia Gečialaukio kaimą. Toliau Miško takas suka į dešinę rytų kryptimi ir po 3,3 km dar sykį susitinka su keliu Nr. 1102. Po 3,3 km Miško takas pasiekia kelią Nr. 128 ir pėsčiųjų šaligatviu nusileidžia į Nemuno slėnį. Nuo čia daugiau kaip 3 km gražus Nemuno slėnio takas per mišką nuveda iki pėsčiųjų tilto per upę. Gerai palypėjus į aukščiausią Lietuvoje pėsčiųjų tiltą prieš akis atsiveria platus ir galingas Nemuno vaizdas. Už tilto Miško takas vingiuoja buvusio geležinkelio pylimu, Alytaus kurorto parko mažais takeliais ir miesto centre S. Dariaus ir S. Girėno gatve pasiekia Senamiesčio skverą, kurio pietinėje pusėje yra Alytaus turizmo informacijos centras.

Iš Alytaus Miško takas veda Vilniaus gatve, kerta Nemuną A. Juozapavičiaus tiltu. Toliau Jiezno gatve pasuka kairėn į šiaurę ir Miškininkų gatve kerta Normandijos–Nemuno kelią (Nr. 1134), kuris eina per mišką beveik 2 km. Tuomet Miško takas įsuka į nedidelį kaimo keliuką ir juo 8 km tęsiasi šiaurės kryptimi. Šiose apylinkėse galima grožėtis plačiais atvirais Dzūkijos aukštumos vaizdais. Už Staniavos kaimo Miško takas gražiu miško keliu veda žemyn prie Nemuno ir po to stačiu šlaitu kyla į Punios piliakalnį, nuo kurio atsiveria vaizdas į upę. Pasiekus Punios bažnyčią Miško takas Kauno, Šilo ir Birštono gatvėmis po mažiau nei 4 km priveda prie miško masyvo, kurį kirtus po 5 km išlenda prie Nemajūnų kaimo. Už 3,5 km yra šios atkarpos galutinis taškas.

Atkartodamas Nemuno kilpas, Miško takas suformuoja daugiau kaip 20 km ilgio vingį Nemuno kilpų regioniniame parke, vingiuodamas per gražiausius gamtos kampelius ir mažus kaimelius su šioms vietovėms būdingais įvairiomis spalvomis nudažytais mediniais pastatais. Didesnis miško masyvas yra tik tarp Siponių ir Puzonių kaimų, per kuriuos maršrutas veda nedideliais miško keliukais. Kirtus Vilnius–Marijampolė kelią (A16), Miško takas pasiekia kitą Nemuno vingį, kuriame įsikūręs balneologinis Birštono kurortas. B. Sruogos gatve jis nuveda iki Birštono turizmo informacijos centro.

Už Birštono turizmo informacijos centro Miško takas daugiau kaip 1 km driekiasi Nemuno krantinės promenada, tuomet pasuka į Algirdo gatvę, kerta Vytauto Jurgio Meškos parką, vėl sugrįžta į krantinę ir po 0,6 km pasuka į pėsčiųjų ir dviračių taką, kuris apie 5 km vingiuoja Žvėrinčiaus mišku. Praėjus mišką, maršrutas pasiekia Prienų miestą ir šalia Nemuno įkurtą Paprienės rekreacinę zoną. Greimų tiltu perėjus į kitą Nemuno pusę, Miško takas vingiuoja Vytauto, Nemuno, J. Zdebskio, Kęstučio, J. Basanavičiaus ir Kęstučio gatvėmis (Nr. 3306), palikdamas centrinę Prienų dalį. Paupio gatve Miško takas atkartoja Nemuno vingį ir už 7 km nuo Prienų centro pasuka kairėn šiaurės rytų kryptimi į Alksniakiemį. Beveik visa ši atkarpa yra Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje.

Iš Alksniakiemio Miško takas nedideliu kaimo keliuku vinguriuoja Nemuno kairiuoju krantu ir formuoja daugiau kaip 7 km ilgio kilpą miško keliukais ir takeliais per Kalvių miško masyvą. Nuo Vangų kaimo iki Pašventupio apie 3 km Miško takas vingiuoja Nemuno krantais, nuo kurių atsiveria vaizdingos panoramos. Žygeivius džiugins nuolatos besikeičiantis kraštovaizdis: nedideli kaimeliai su pavasarį ir vasarą žieduose skęstančiais sodais ir laukais ar upėje plūduriuojančios žvejų valtelės ir praplaukiantys maži laiveliai.  Iš Pašventupio kaimo einant keliu Nr. 3313, po apytiksliai 3 km, Miško takas pasiekia Pakuonio miestelio centrą.

Nuo Kauno marių direkcijos lankytojų centro Miško takas veda link Rokų miško ir Miškininkų, Kelmyno, Muraškinės, Žarstos, Garšvės ir Rokelių gatvėmis apsuka nemažą ratą aplink Kauno pietryčių dalies priemiesčius, pasiekia Kauno miestą, kerta Marijampolės kelią (Nr. 139) ir Balčkalnio gatve šiaurės kryptimi leidžiasi link Panemunės mikrorajono. Prie Kauno technologijos universiteto Inžinerijos licėjaus stadiono Miško takas nusileidžia iki Vaidoto gatvės, šaligatviu toliau keliauja iki Baterijos plento, kur pasuka į kairę link Panemunės šilo. Apie trečdalį Kauno miesto ploto užima parkai ir kitos gamtinės teritorijos. Miško takas keliauja miestu per žaliausius jo plotus. Apie 2,5 km jis vinguriuoja per Panemunės šilą, kuriame gausu poilsio vietų ir yra net paplūdimys. Toliau Trijų mergelių tiltu Miško takas kerta Nemuną, veda per Gričiupio rajoną, suka palei Kauno zoologijos sodą, driekiasi Kauno Ąžuolynu ir už Lietuvos sporto universiteto pasiekia Vytauto parką, kurio laiptais nusileidžia iki Laisvės alėjos pradžios ir tęsiasi iki Nepriklausomybės aikštės su įspūdinga Įgulos bažnyčia viduryje bei jaukiomis kavinukėmis aplink.

SVARBU. Kauno miestą kertančiose atkarpose žymėjimų nėra.

Kaunas - antras pagal dydį Lietuvos miestas, Laikinoji sostinė 1919 - 1940 m. ir 2022 metų Europos kultūros sostinė. Miško takas tęsiasi garsiausia miesto gatve, skirta tik pėstiesiems ir dviratininkams - liepomis apsodinta Laisvės alėja. Daugiau kaip 1,5 km ilgio alėja ir aplinkinės gatvės išsiskiria unikalia modernizmo architektūra – 1914–1940 m. statytiems namams suteiktas Europos kultūros paveldo ženklas. Toliau maršrutas atveda į Vilniaus gatvę - pagrindinę viduramžiško Kauno, kuriame šeimininkavo Hanzos pirkliai, gatvę. Senamiestyje Miško takas vingiuoja pro Rotušės aikštę, įvairius istorinius pastatus ir bažnyčias, kol Nemuno pakrante pasiekia  didžiausių Lietuvos upių Nemuno ir Neries santakos vietą ir čia esantį parką. Praėjus Kauno pilį, tiltu perėjus į kitą Neries upės pusę, Miško takas pėsčiųjų ir dviračių takais toliau tęsiasi dar 4 km iki buvusio Lampėdžių žvyro karjero, kuris yra užpildytas vandeniu, čia įrengtas paplūdimys ir kempingas, todėl šiltuoju sezonu tampa mėgstama kauniečių poilsio vieta.

SVARBU. Kauno miestą kertančiose atkarpose žymėjimų nėra.

Pirmuosius 2 km laukiniu takeliu Miško takas vinguriuoja šiaurine Lampėdžių karjero pakrante ir priešais kapines išveda į automobilių kelią. Šaligatviu  tęsdamas savo kelionę Raundondvario kryptimi, Miško takas po 1,7 km kerta Nevėžio upę Kazio Veverskio tiltu. Po 0,6 km Miško takas pasuka kairėn į Pakalnės gatvę ir priešais Nevėžio ir Nemuno santakos vietą mažais takeliais toliau vingiuoja dešiniąja Nemuno pakrante. Nemuno slėnio pakrantėse matomos senų piliakalnių vietos. Už Šilelio kaimo Miško takas tęsiasi pėsčiųjų ir dviračių takais iki kurortinio Kulautuvos miestelio, prieš kurį daro lanką nedideliu miško keliuku ir Pušyno bei V. Augustausko gatvėmis pasiekia galutinį šios atkarpos tašką.

SVARBU. Kauno miestą kertančiose atkarpose žymėjimų nėra.

Visos šios atkarpos metu Miško takas veda takeliais ir nedideliais kaimo žvyrkeliais dešiniuoju Nemuno upės krantu. Maršrutas driekiasi gražiais kraštovaizdžiais, pakrantės pievomis ir jaukiomis gyvenvietėmis, nuo kurių atsiveria vaizdai į upę. Šios Miško tako atkarpos galutinis taškas – Vilkijos perkėla – jau iš tolo matoma Nemuno pakrantės linkyje. Priešais perkėlą yra Vilkijos miesto centras. Vilkija - tai savitas kalnų miestas, urbanistikos paminklas, kurio unikaliam pavidalui ir raidai įtakos turėjo geografinė padėtis ir gamtinės sąlygos, o ypač – Nemuno upės vanduo. Antroje vasaros pusėje Nemuno pievos skęsta geltonuose ir mėlynuose žieduose. Upiniu motoriniu keltu „Vilkija“ verta persikelti į kitą Nemuno pusę ir grįžti atgal, nes tokia transporto priemonė Baltijos šalyse yra išsaugota vos keliose vietose.

Pirmąjį kilometrą Miško takas veda Nemuno pakrante, tada pasuka į kelią Kaunas–Jurbarkas (Nr. 141) ir pėsčiųjų bei dviračių taku tęsiasi iki Ringovės piliakalnio. Pasukus dešinėn į šiaurę, Miško takas kerta nedidelį miško masyvą (entomologinis gamtos draustinis vabzdžių apsaugai) ir tęsiasi keliu Nr. 1929. Po 2 km Miško takas suka į kairę ir vingiuoja per dirbamus laukus. Prieš Lazduonių kaimą jis kerta gilų Lazduonos upelio slėnį, 0,2 km tęsiasi keliu Nr. 1917 ir tada pasuka dešinėn į šiaurės vakarus, kol pasiekia gilų ir platų Dubysos slėnį. Dar 2 km Miško takas vinguriuoja kaimo keliuku Dubysos kairiajame krante, kuriame išsimėčiusios pavienės sodybos.  Dubysos vanduo vasarą skaidrus, o srovė rami, ją sudrumsčia tik buvusio malūno užtvankos griuvėsiai. Galiausiai Miško takas pakyla stačiu Dubysos krantu ir pasiekia galutinį šios atkarpos tašką.

Pakilęs į statų Dubysos slėnio krantą, Miško takas 2,5 km vingiuoja per nedidelį miško masyvą ir toliau 4 km iki pat Čekiškės veda apylinkėmis, kur vasaromis žaliuoja neaprėpiami laukai. Panašūs vaizdai atsiveria ir kitus 9 km, kol Miško takas tiltu kerta Kaunas–Klaipėda automagistralę (A1). Už maždaug 1,5 km, nepriėjus Gėluvos kaimo, Miško takas nusileidžia į gilų Dubysos slėnį ir siaurais takeliais bei tyliais kaimo keliukais vinguriuoja palei upės vingius, atverdamas plačius vaizdus į Ariogalos miesto slėnį. Dubysos ir Gedimino gatvėmis maršrutas veda aukštyn iki Vytauto gatvės - centrinės Ariogalos gatvės. Toliau Plento gatve Miško takas už 5 km nuo centro pasiekia vietą, kurioje reikia pasukti į galutinį atkarpos tašką – Kirkšnovės tvenkinį (dar 0,2 km).

Maždaug už 0,5 km nuo Kirkšnovės Miško takas pasuka į kairę nuo Ariogalos–Betygalos kelio (Nr. 3504) ir toliau iki galutinio taško prie Raseinių–Baisogalos kelio (Nr. 225) atkartoja Dubysos upės vingius, kur užliejamas pievas keičia nedideli miškų masyvai ir maži kaimeliai. Vietomis atsiveria nuostabūs vaizdai į aukštus Dubysos slėnio krantus ir piliakalnius. Šioje atkarpoje labai ryškus reljefas – Miško takas vingiuoja stačiais krantų šlaitais aukštyn ir žemyn, užtikrindamas įsimintiną žygiavimo patirtį. Ši atkarpa skirta žygeiviams „gurmanams“!

Vingiuodamas keliu Raseiniai–Baisogala (Nr. 225) ir šalia kelio einančiu pėsčiųjų taku, maršrutas kerta gilų Dubysos slėnį ir prie Ginčaičių kaimo pasuka dešinėn. Plačiu linkiu apsukęs apylinkės laukus, takas po 6 km susijungia su  keliu Raseiniai–Šiluva (Nr. 148) ir po maždaug 3 km, darsyk kirtęs Dubysos slėnį, pasiekia Kušeliškės kaimą. Toliau 5,5 km Miško takas vingiuoja šalia Kušeliškės–Lyduvėnų (Nr. 3516) kelio, kur jau iš tolo galima pamatyti garsųjį Lyduvėnų geležinkelio tiltą. Kelio posūkyje priešais automobilių tiltą per Dubysą Miško takas pasuka dešinėn šiaurės rytų kryptimi ir keliu Nr. 3544 po 9 km pasiekia Šiluvą, o dar po 0,8 km – miestelio centrą. Šioje atkarpoje reljefas pamažu darosi vis išraiškingesnis, nes veda per apylinkes, kur Dubysos slėnį keičia Rytų Žemaitijos aukštumos pietinė dalis. Maršruto atkarpa iki Lyduvėnų veda per arba šalia Dubysos regioninio parko, o Šiluva priklauso jau kitam – Tytuvėnų regioniniam parkui.

Maršruto atkarpa veda Rytų Žemaičių aukštuma. Miško takas 5 km vinguriuoja tarp dirbamų laukų, kerta Šiaulių–Tauragės geležinkelio liniją ir per Šimšų mišką Tytuvėnų regioniniame parke mažais miško keliukais pasiekia Kiaunorių kaimą. Toliau veda pagrindine Draugystės gatve ir už 0,5 km pasuka į kairę šiaurės vakarų kryptimi (kelias Nr. 2122), kur už 4 km pasiekia Pašiaušės kaimą. Dar už 4 km Miško takas nusileidžia į Dubysos slėnį ir pasuka kairėn, kur vingiuoja upės dešiniuoju krantu. Už 0,5 km maršrutas pasiekia galutinį atkarpos tikslą. Dengtiltis ir kita Miško tako atkarpa yra Kurtuvėnų regioniniame parke.

Miško tako maršrutas Rendoje vingiuoja Yvandės upelio uolėtais krantais ir veda į Krojų kelią pievomis, o vėliau tęsiasi mišku. Vietomis atsiveria Abavos senvagės vaizdas. Kraštovaizdis pamažu keičiasi, kai Miško takas palieka Kuršo žemumos Pieventos lygumą ir lėtai pakyla Rytų Kuršo aukštumos šlaitu 50–60 m virš jūros lygio.

Priešais Valgalės kaimą maršrutas padaro vingį pro gilią Valgalės upelio vagą ir iki pat Sabilės eina Abavos senvagės šlaito viršumi, tiktai prie Sabilės nusileidžia iki Abavos tilto (Lāčplēša, Kuldīgas gatvė). Sabilės apylinkėse kraštovaizdis vėl pakinta ir galima stebėti Rytų Kuršo aukštumos Saldaus kalvyno vaizdus. Senvagės tarp Rumbciemu ir Sabile gylis siekia apie 40 m. Miško takas šią ir kitą dieną eina Abavos senvagės gamtos parku „Abavas senleja“.

Miško takas eina Abavos kairiuoju krantu – Kr. Barona gatve. Toliau kaip mažas takelis jis vingiuoja Abavos senvagės slėnio pievomis ir miškeliais, kol pasiekia kalvą, vadinamą Švedų kepure. Už jos mažu takeliu nuveda iki Plostų–Pūcės kelio (V1471), kerta Amulą ir prie Kalnmuižos pakyla į Abavos senvagės viršų, kur toliau 6 km driekiasi iki Aizdzirės dvaro parko. Šiaurės kryptimi 1 km maršrutas vingiuoja Abavos senvagės slėniu, kuriame atsiveria vieni gražiausių šio slėnio vaizdų. Abavos senvagė šioje vietoje yra 40 m gylio. Už Zvejniekų tilto maršrutas pakyla senvagės šiauriniu krantu, kur auga vynuogynai. Toliau už miško kerta kelią Kandava–Renda (P130) ir Sabiles gatve pasiekia Kandavą. Šio vaizdingo miestelio Lauku, Ozola, Zīļu, Sabiles ir Pils gatvėmis eina iki Riterių piliakalnio. Visą laiką maršrutas vingiuoja Abavos senvage.