Šiai Miško tako daliai ir Gaujos nacionaliniam parkui būdingas laipsniškas perėjimas iš įvairių, lapuočių miškų (uosių, pilkšlksnių, ąžuolų, beržų, liepų) prie spygliuočių medynų. Klaukos įlankoje, kur Vējupīte įteka į Gaują, suformuotas atkurtas parkiškas miško kraštovaizdis. Šiais laikais, kai pievos ir ganyklos nebenaudojamos ganymui ir šienavimui, daugelis Gaujos įlankų apauga, nors XX amžiaus pradžioje čia buvo vešlios pievos. Teritorijoje taip pat buvo daug didelių, pavienių medžių, kuriuose anksčiau gyveno daugiau nei 300 samanų, kerpių, bestuburių, paukščių ir žinduolių rūšių.