Pirmosios alėjos Latvijoje atsirado XVIII a. pr., o XIX a. pr. didikai, laikydamiesi Vakarų Europos sodų ir parkų mados, pradėjo masiškai sodinti alėjas. Jos dažniausiai vesdavo į dvaro rūmus ir bažnyčias. Baltijos gubernijos ūkininkai aplink savo namus taip pat pradėjo sodinti alėjas, kai tik įstengė nusipirkti nekilnojamojo turto. Alėjos buvo formuojamos ne tik iš vietinių, bet ir iš atvežtinių medžių rūšių. Pirmosios pasirodė esančios tinkamesnės Latvijos klimatui, todėl ąžuolų ir liepų alėjos labiau paplitusios šiame krašte, maumedžių – retesnės. Senų ąžuolų alėjos yra svarbi įvairių grybų rūšių (įskaitant pintis (Fomes)), vabzdžių, kerpių, samanų, žinduolių ir paukščių buveinė. Latvijoje 64 gražiausios ir reikšmingiausios alėjos turi saugomo gamtos paminklo statusą. Jaunmuokų ir Vecmuokų alėjos taip pat įtrauktos į saugomų alėjų sąrašą.