Klinto pakraštyje, Šventojo upės slėnio pakrantėje, 75 ha rūšimis turtingas parkas su daugiau nei 200 taksonų medžių rūšių laukia lankytojų nuo XX a. pradžios. Parkas matė geresnius ir blogesnius laikus ir šiandien vilioja įvairiomis alėjomis ir medžių grupėmis, natūralia augaline danga požeminiame miške ir gausu lizdų. Žemuma tarp jūros ir Šiaurės Estijos klinto yra padengta storesniu ir aukštesniu mišku, turinčiu specifinį mikroklimatą, vandens režimą ir dirvožemio bei maistinių medžiagų tipus. Dėl savo gausumo ir neįveikiamumo jis kartais vadinamas vietinėmis džiunglėmis arba Šiaurės lietaus miškais. Apatinį frontą sudaro aukšti ir tankūs paparčiai kartu su apyniais, besisukančiomis ir nukritusiais nuo medžių kamienų.