Miško takas - Cultural experience

Miško tako pradžia Latvijoje yra pačioje Rygos senamiesčio širdyje, Rotušės aikštėje. Maršrutas veda Kaļķu gatve, eina pro Laisvės paminklą, per Vērmanės sodą ir palei istorinę Tērbatas gatvę. Tada jis vingiuoja per Zemitani geležinkelio stoties pėsčiųjų tiltą ir žengia į Biķerniekų ir Šmerlio miškus. Miško takas vingiuoja per Juglą, praeina Latvijos etnografinį muziejų po atviru dangumi ir eina pėsčiųjų-dviračių taku iki Baltezero.

Pro „Rāmkalni“ Miško takas klaidžioja stačiais Gaujos slėnio krantais, eina pro Gaujos kaimą ir grįžta žemyn. Tada jis kerta Lorupės upę ir tęsiasi Gaujos vingiais, aplenkdamas vieną įspūdingiausių upės atodangų Velnalos uolas, kyla į Ķeizarskats apžvalgos aikštelę ir skrieja žemyn iki Ķeizarkrēsls, nuotykių parko „Mežakaķis“ prie Kaķīškalno ir Siguldos bobslėjaus ir rogučių trasa.

Pravažiavus Siguldą, Miško takas Vējupīte eina iki Paradīzes piliakalnio, kur statūs laiptai leidžiasi žemyn į Gaujos upės senslėnį ir Vējupytės daubą. Jis ir toliau vingiuoja mažesniais takeliais per pievas, kerta mažas upes, kurių krantuose atsiskleidžia smiltainio atodangos. Paskutiniai šeši kilometrai šios atkarpos eina mažesniu takeliu žemyn Līgatnės gamtos takais. Artėjant prie Līgatnės Miško takas pakyla į Gaujos slėnio kalvas, o paskui vėl leidžiasi žemyn į gilią Līgatnės upės daubą, kur yra buvęs Līgatnės popieriaus fabriko kaimas.

Takas eina per Valmieros istorinį centrą ir žygeivių bei šiaurietiškojo žygeivių pamėgtą Atpūtos parką, po to kerta kabantį tiltą, kerta Pauku priedes pušyną ir Bailių kalną. Iš ten eina Abulų takas, vingiuojantis palei upės krantus iki Brengulių alaus daryklos, o toliau, už Pūpolio, patenka į didžiulius, negyvenamus miškų plotus. Pirmoji šios atkarpos dalis eina pro daugybę nedidelių vasarnamių kaimelių su tokiais pavadinimais kaip Enerģētiķis, Saulītes, Sprīdītis, Gaujmaļi, Pūpoli ir Gaujaslāči, kurie iš pradžių buvo įkurti sovietmečiu kaip Valmieros ir aplinkinių teritorijų gyventojų vasarnamių rajonai. . Netoli Ūdrinių Miško takas veda upių vagų labirintu ir pasuka į šiaurę, kirsdamas Gaujos tiltą, kur įrengta poilsio ir plaukiojimo stotelė. Už 1,5 km yra Strenčių centras. Dalis ruožo eina per Šiaurės Gaujos saugomo kraštovaizdžio teritoriją.

Pirmoji šio Miško tako atkarpos dalis vingiuoja nuostabiu Piusos upės slėniu, tada ties Härmä kaimu pasuka link Obinitsos – svarbaus Setomaa – Setų krašto – kultūros centro. Čia galima atrasti vietinių setų tradicijas. Po Obinicos Miško takas veda nuostabiais viržių pušynais, nusileidžia atgal į Piusos upės slėnio gilumą ir ties Piusos urvais pasuka į rytus. Iš ten eina kairiuoju Piusos slėnio šlaitu, kol prie Koidulo geležinkelio stoties pasiekia greitkelį ir geležinkelio liniją.

Miško takas veda per didžiulius Setomaa miškus, palei pelkes ir pelkes, kurios rugsėjį nusidažė pasakišku purpuriniu atspalviu. Tai retai apgyvendintas regionas, o keliautojai turi galimybę iš tikrųjų prisijungti prie gamtos. Prie Õrsavos ežero Miško takas kerta kelis pėsčiųjų tiltus, sukasi aplink ežerą ir veda į Värska seniūnijos centrą. Skirkite laiko atrasti vietines setų tradicijas ir virtuvę.

Išvažiavus iš Värskos, Miško takas pasuka į šiaurės vakarus link Pskovo ežero Värska įlankos. Apsukęs ratą miške, takas veda į Laosinos kaimą, kur lankytojai turi galimybę daugiau sužinoti apie setų religines tradicijas. Ši Miško tako atkarpa eina per Peipuso ežero žemumą, todėl reljefas lygus. Žemė daugiausia naudojama žemės ūkiui. Netoli Võõpsu kaimo pervažiavus Võhandu upę Miško takas pasuka Räpinos link.

Miško takas jau trečias dienas sukasi aplink Emajõe-Suursoo (Peipsiveere gamtos rezervato dalis) pelkę. Įdomiausia pasivaikščiojimo dalis – atkarpa tarp Vanaussajos ir Varnja, kur Miško takas driekiasi mažais kaimo keliukais. Prieš Varnją jis pasiekia Peipuso (Peipsio) ežero pakrantę, ir čia tikrai galima pajusti tikrąjį ežero dydį. Atstumas nuo Varnjos iki Remniku Peipuso ežero pakrante ir aplinkine teritorija užtruks apie savaitę. Šią savaitę žygeiviai daugiau sužinos apie tradicinę Rytų Estijos kultūrą – svogūnų auginimą, žvejybą, kulinarinį paveldą, amatus ir sentikių kultūrą.

Vaizdinga ir tradicijomis turtinga Miško tako atkarpa, kurią simbolizuoja svogūnas. Svogūnus į kraštą sentikiai atvežė XVII a. Pakelėje naminių svogūnų virvelėmis prekiaujantys ponios ir ponai tapo savotiška kaimų vizitine kortele. Dvidešimt keturių kilometrų kelio tarp Varnja ir Kallaste kaimus jungia turistinis maršrutas, vadinamas Svogūnų keliu. Kraštovaizdį puošia spalvingi mediniai nameliai, nedidelės žuvienės parduotuvėlės ir restoranas, kuriame galėsite pasimėgauti sentikių tradicijomis samovare pagaminta arbata. Peipuso ežero žuvienė (rääbis) patiekiama ištisus metus.

Alatskivi yra puiki vieta paragauti tradicinių Peipuso ežero patiekalų, įskaitant garsųjį svogūnų pyragą. Už Alatskivi Miško takas pakyla į aukštesnę vietą, nuo kurios atsiveria gražūs Peipuso ežero vaizdai, o vėliau nusileidžia, kad vėl susitiktų su ežero pakrante ties Kallaste. Kalasteje atkreipkite dėmesį į vietinį žuvies restoraną ir parduotuvę ir paragaukite rūkytų seilių (rääbis) bei Peipuso ežero ūsų. Paskutinė šios atkarpos dalis veda keliu su vaizdu į ežerą.

Svogūnai, žuvys, kelis kilometrus besidriekiantys kaimeliai, kuriuose pastatai rikiuojasi palei pagrindinę gatvę, puošnios sentikių bažnyčios, nedideli uosteliai su žvejų valtimis ir mediniais nameliais, kiekvienas nudažytas skirtinga spalva! Kavinės, parduotuvės ir vaizdas į Peipuso ežerą, kuris labiau primena jūrą, o ne ežerą. Taip galėtum apibūdinti šią Miško tako atkarpą. Aštuonių kilometrų atstumu nuo Kasepės iki Mustvee Miško takas driekiasi per nedidelius pakrantės kaimelius ir siūlo malonią permainą tiems, kurie vaikščiojo ilgesnį laiką.

Išvažiavus iš Mustvee promenados ir paplūdimio, Miško takas vingiuoja per miestą ir tęsiasi palei buvusią Sonda-Mustvee siaurojo geležinkelio vėžę kitus 16 km. Geležinkelio bėgius pakeitė žvyrkelis tiesia linija, jungiančia Mustvee ir Avinurme. Prie geležinkelio pastatyti informaciniai stendai žymi buvusias gyvenvietes, kurias aplenkė miškas arba pavirto į plynas vietas, kurios netrukus bus atkurtos.

Nuo čia Miško takas eina per naujausią Estijos nacionalinio parko šeimos narį Alutagusės nacionalinį parką (tiksliau, kelios parko dalys platesnėje teritorijoje), kuris buvo įkurtas 2018 m. Pagrindinis parko tikslas. yra didžiausių Estijos spygliuočių miškų ir pelkių teritorijų apsauga. Tai taip pat viena iš rečiausiai apgyvendintų vietovių šiaurės rytų Estijoje.

Už Vasavere Miško takas tęsiasi per Kurtnos kraštovaizdžio draustinį, juosia per durpyną, kerta Oru miestelį, eina per Vokos upės slėnį ir pasiekia Baltijos jūrą, kur pasuka į vakarus. Čia, Suomijos įlankos pakrantėje, kyla Šiaurės Estijos klinta – stačias, uolėtas ir miškais apaugęs skardis, nenutrūkstamai besitęsiantis iki Talino ir toliau iki Vakarų Estijos salų. Miško takas eina ant skardžio ir retkarčiais leidžiasi į slėnius. Jis kerta gilų ir platų Pühajõgi slėnį Toila-Oru parke ir patenka į Toilą, populiarų pakrantės kurortą.

Sakos dvare Miško takas stačiais laiptais leidžiasi į pajūrį, kur paplūdimiu tęsiasi mažiau nei 6 km. Moldovos ir Džabaros kaimuose Miško takas juda atgal į Šiaurės Estijos klintą (puikus Viru Rise kraštovaizdis), eina per Purtse kaimą, sukasi aplink Purtse upę ir juda toliau siaura pakrante į Aserį. Prieš pat atvykstant į miestelį vėl užlipa klinto šlaitu. Pajūryje po Šiaurės Estijos klinta galima stebėti gyvūnų fosilijas, kai kurios iš jų yra šimtų milijonų metų senumo.

Nuo Mahu iki Letipea kaimo Miško takas driekiasi mažais pakrantės keliukais netoli jūros ir palei pakrantę kelio ruože. Galbūt verta važiuoti 2 km aplinkkeliu (ten ir atgal) iki Ehalkivi riedulio. Kitus tris kilometrus nuo Simunamäe Miško takas veda Šiaurės Estijos klinto papėde, kurią dengia pirmykštis miškas. Pakrantė nuo čia nutolusi apie kilometrą. Lontovos dvarą supančioje teritorijoje iškabintos informacinės lentos apie Kundos istoriją. Taip pat galite aplankyti daugybę mieste ir prie upės esančių objektų, susijusių su istorine miesto cemento gamyklos raida.

Tsitre kaime dar vikingų laikais buvo įkurtas uostas. Pirmieji 4 km Miško tako šioje atkarpoje eina per Lahemaa nacionalinio parko teritoriją. Tarp Muuksi ir Soorinna kaimų kelias kerta ovalią plokščiakalnį, šiaurės Estijos klinto aukštį, padengtą vaizdingais kadagių laukais. Šiaurės kaime takas eina pro pakrantės pelkę ir išeina prie jūros už Salmistu uosto. Iš čia atkreipkite dėmesį į 1,3 km nutolusią Pedassaar salą šiaurės rytuose ir Umblu bei Rohusi salas šiaurės vakaruose. Valklos paplūdimyje žygeivių laukia gražus paplūdimio restoranas. Haapse paplūdimyje galima maudytis, jūra greitai gilėja.

Nuo Kaberneeme maršrutas driekiasi per mišką, kur galima pamatyti akmenų krūvas, atneštas čia per paskutinį ledynmetį. Netrukus takas pakyla apie 20 m iki pėsčiųjų tako, besidriekiančio senąja Ancylaus ežero kranto linija. Takas kerta Kaberla-Kaberneeme plentą ir eina per nedidelį smėlėtą Kaberlos upelio kanjoną, kol pasiekia Kalevi-Liiva holokausto memorialą. Takas tęsiasi iki Linnamäe HES ir kabančio tilto. Sekite taku per senovinę Linnamäe tvirtovės kalvą ir tęskite dešiniuoju Jägalos upės krantu, kol pasieksite Jägalos krioklį. Suka tiltas yra apie 500 metrų aukštyn nuo krioklio. Perplaukus upę, takas eina per Jägalos krioklių parką. Galiausiai takas eina per Koogi kaimą ir pasiekia Jõelähtme.

Miško takas eina pro Talino įlanką, o puikūs miesto bokštų, uosto ir dangoraižių vaizdai atsiveria jau Püünsi mieste. Miško takas prieš Piritą virsta nuostabiu pušynu, paskui 2 km eina smėlėtu paplūdimiu. Už Piritos iki pat Talino uosto, Miško takas veda nuostabia miesto pakrantės promenada, iš kurios atsiveria vaizdas į svarbiausias miesto kultūrines ir istorines vietas, atsiveria nuostabūs jūros ir uosto vaizdai. Galutinis Miško tako tikslas yra Talino uoste, šalia senamiesčio. Dar vieną ar dvi dienas galite praleisti aplankydami įvairias turistines Talino vietas.

Tarp Didžiasalio kaimo ir Druskininkų kurorto Miško takas vingiuoja spygliuočių miškais, kuriuose gausu uogų ir grybų. Prieš Druskininkus Miško takas susilieja su Nemuno keliu, apsuka Druskininkų Snow areną ir toliau pėsčiųjų ir dviračių taku veda iki Parko tilto per Nemuno upę. Kirtus tiltą, Miško takas tęsiasi Maironio gatve ir toliau veda mažomis istorinio Druskininkų kurorto gatvelėmis ir parko keliukais, kerta Ratnyčios upelį ir miško parką dešiniajame Nemuno krante. Už Veisiejų gatvės maršrutas eina Neravų gatvės šaligatviu ir po maždaug 1 km suka kairėn į Sodžiaus gatvę, kuri Neravų kaimo pabaigoje tampa  gražiu miško keliuku. Čia prasideda Dzūkijos nacionalinis parkas. Miško takas apsupa Viečiūnų kaimą, prieš žygeivius atverdamas gražų kraštovaizdį į Liškiavos vienuolyną priešingame Nemuno krante. Iki pat Žiogelių kaimo Miško takas veda gražiu, ramiu miško keliuku.

Iš Nemunaičio Vytauto gatve ir Kaniūkai–Einorai–Nemunaitis keliu (Nr. 1102) Miško takas apie 1,5 km veda šiaurės rytų kryptimi, tada pasuka kairėn į šiaurę ir dar po 3 km pasiekia Gečialaukio kaimą. Toliau Miško takas suka į dešinę rytų kryptimi ir po 3,3 km dar sykį susitinka su keliu Nr. 1102. Po 3,3 km Miško takas pasiekia kelią Nr. 128 ir pėsčiųjų šaligatviu nusileidžia į Nemuno slėnį. Nuo čia daugiau kaip 3 km gražus Nemuno slėnio takas per mišką nuveda iki pėsčiųjų tilto per upę. Gerai palypėjus į aukščiausią Lietuvoje pėsčiųjų tiltą prieš akis atsiveria platus ir galingas Nemuno vaizdas. Už tilto Miško takas vingiuoja buvusio geležinkelio pylimu, Alytaus kurorto parko mažais takeliais ir miesto centre S. Dariaus ir S. Girėno gatve pasiekia Senamiesčio skverą, kurio pietinėje pusėje yra Alytaus turizmo informacijos centras.

Iš Alytaus Miško takas veda Vilniaus gatve, kerta Nemuną A. Juozapavičiaus tiltu. Toliau Jiezno gatve pasuka kairėn į šiaurę ir Miškininkų gatve kerta Normandijos–Nemuno kelią (Nr. 1134), kuris eina per mišką beveik 2 km. Tuomet Miško takas įsuka į nedidelį kaimo keliuką ir juo 8 km tęsiasi šiaurės kryptimi. Šiose apylinkėse galima grožėtis plačiais atvirais Dzūkijos aukštumos vaizdais. Už Staniavos kaimo Miško takas gražiu miško keliu veda žemyn prie Nemuno ir po to stačiu šlaitu kyla į Punios piliakalnį, nuo kurio atsiveria vaizdas į upę. Pasiekus Punios bažnyčią Miško takas Kauno, Šilo ir Birštono gatvėmis po mažiau nei 4 km priveda prie miško masyvo, kurį kirtus po 5 km išlenda prie Nemajūnų kaimo. Už 3,5 km yra šios atkarpos galutinis taškas.

Atkartodamas Nemuno kilpas, Miško takas suformuoja daugiau kaip 20 km ilgio vingį Nemuno kilpų regioniniame parke, vingiuodamas per gražiausius gamtos kampelius ir mažus kaimelius su šioms vietovėms būdingais įvairiomis spalvomis nudažytais mediniais pastatais. Didesnis miško masyvas yra tik tarp Siponių ir Puzonių kaimų, per kuriuos maršrutas veda nedideliais miško keliukais. Kirtus Vilnius–Marijampolė kelią (A16), Miško takas pasiekia kitą Nemuno vingį, kuriame įsikūręs balneologinis Birštono kurortas. B. Sruogos gatve jis nuveda iki Birštono turizmo informacijos centro.

Kaunas - antras pagal dydį Lietuvos miestas, Laikinoji sostinė 1919 - 1940 m. ir 2022 metų Europos kultūros sostinė. Miško takas tęsiasi garsiausia miesto gatve, skirta tik pėstiesiems ir dviratininkams - liepomis apsodinta Laisvės alėja. Daugiau kaip 1,5 km ilgio alėja ir aplinkinės gatvės išsiskiria unikalia modernizmo architektūra – 1914–1940 m. statytiems namams suteiktas Europos kultūros paveldo ženklas. Toliau maršrutas atveda į Vilniaus gatvę - pagrindinę viduramžiško Kauno, kuriame šeimininkavo Hanzos pirkliai, gatvę. Senamiestyje Miško takas vingiuoja pro Rotušės aikštę, įvairius istorinius pastatus ir bažnyčias, kol Nemuno pakrante pasiekia  didžiausių Lietuvos upių Nemuno ir Neries santakos vietą ir čia esantį parką. Praėjus Kauno pilį, tiltu perėjus į kitą Neries upės pusę, Miško takas pėsčiųjų ir dviračių takais toliau tęsiasi dar 4 km iki buvusio Lampėdžių žvyro karjero, kuris yra užpildytas vandeniu, čia įrengtas paplūdimys ir kempingas, todėl šiltuoju sezonu tampa mėgstama kauniečių poilsio vieta.

SVARBU. Kauno miestą kertančiose atkarpose žymėjimų nėra.

Visos šios atkarpos metu Miško takas veda takeliais ir nedideliais kaimo žvyrkeliais dešiniuoju Nemuno upės krantu. Maršrutas driekiasi gražiais kraštovaizdžiais, pakrantės pievomis ir jaukiomis gyvenvietėmis, nuo kurių atsiveria vaizdai į upę. Šios Miško tako atkarpos galutinis taškas – Vilkijos perkėla – jau iš tolo matoma Nemuno pakrantės linkyje. Priešais perkėlą yra Vilkijos miesto centras. Vilkija - tai savitas kalnų miestas, urbanistikos paminklas, kurio unikaliam pavidalui ir raidai įtakos turėjo geografinė padėtis ir gamtinės sąlygos, o ypač – Nemuno upės vanduo. Antroje vasaros pusėje Nemuno pievos skęsta geltonuose ir mėlynuose žieduose. Upiniu motoriniu keltu „Vilkija“ verta persikelti į kitą Nemuno pusę ir grįžti atgal, nes tokia transporto priemonė Baltijos šalyse yra išsaugota vos keliose vietose.

Vingiuodamas keliu Raseiniai–Baisogala (Nr. 225) ir šalia kelio einančiu pėsčiųjų taku, maršrutas kerta gilų Dubysos slėnį ir prie Ginčaičių kaimo pasuka dešinėn. Plačiu linkiu apsukęs apylinkės laukus, takas po 6 km susijungia su  keliu Raseiniai–Šiluva (Nr. 148) ir po maždaug 3 km, darsyk kirtęs Dubysos slėnį, pasiekia Kušeliškės kaimą. Toliau 5,5 km Miško takas vingiuoja šalia Kušeliškės–Lyduvėnų (Nr. 3516) kelio, kur jau iš tolo galima pamatyti garsųjį Lyduvėnų geležinkelio tiltą. Kelio posūkyje priešais automobilių tiltą per Dubysą Miško takas pasuka dešinėn šiaurės rytų kryptimi ir keliu Nr. 3544 po 9 km pasiekia Šiluvą, o dar po 0,8 km – miestelio centrą. Šioje atkarpoje reljefas pamažu darosi vis išraiškingesnis, nes veda per apylinkes, kur Dubysos slėnį keičia Rytų Žemaitijos aukštumos pietinė dalis. Maršruto atkarpa iki Lyduvėnų veda per arba šalia Dubysos regioninio parko, o Šiluva priklauso jau kitam – Tytuvėnų regioniniam parkui.

Iš Šiluvos iki Tytuvėnų miestelio Miško takas 7 km vingiuoja asfaltuotu pėsčiųjų ir dviračių taku. Toliau kerta Tytuvėnų centrą Šiluvos ir Maironio gatvėmis, pasukęs į Miško g. tęsiasi vaizdingu maršrutu Giliaus ežero vakarine pakrante. Šiaurinėje ežero pusėje takas keliauja į rytus senuoju geležinkelio pylimu, maždaug už 1,4 km pasiekia Kuršių gatvę (Nr. 148) ir, vingiuodamas pėsčiųjų taku, už 0,6 km priešais Budraičių kaimą pasuka kairėn į vakarus. Dar 4 km takas veda žvyruotu užmiesčio keliu, kol pasiekia galutinį šios atkarpos tikslą - Aukštiškius.

Nuo Pavandenės miestelio Miško takas tęsiasi šiaurės vakarų kryptimi keliu Nr. 4609 ir už 7,5 km pasisuka į dešinę ir veda 4 km lanku palei mažą miškelį, kuriame slepiasi Baltežeris. Netoli Kuršų Miško takas kerta Luokės–Janapolės kelią (Nr. 4611), leidžiasi į Virvytės upės slėnį, preina per Baltininkų kaimą ir vėl kerta turistų pamėgtą Virvytės upę. Maždaug už 5 km vesdamas dešiniuoju Virvytės krantu, pasiekia Biržuvėnų kaimą. Keliaujant šia Miško tako atkarpa galima pasigrožėti Varnių regioninio parko kalvotu kraštovaizdžiu.

Už Biržuvėnų Miško takas 3 km veda Biržuvėnų mišku. 1 km iki Rūdupių kaimo tęsiasi palei kelią Luokė–Viešvėnai (Nr. 4605), o vėliau pasuka dešinėn šiaurės - šiaurės vakarų kryptimi. Toliau 11 km maršrutas keliauja kaimo keliu iki Rainių. Nuo Rainių apie 3 km iki Telšių miesto veda pėsčiųjų ir dviračių taku, kur įsuka į Kauno g. ir ja vingiuoja iki Masčio ežero kranto. Toliau veda per parką, kur nuo Zakso kalno galima pasigrožėti Masčio ežero panorama. Apsukęs nedidelį puslankį palei Masčio ežero įlanką Miško tako maršrutas pasiekia galutinį atkarpos tikslą.

Nuo Plinkšių Miško takas veda į vakarus, kerta miškelį ir už 2 km pasiekia Sedos – Gaudikaičių kelią (Nr. 161). Už 1,8 km nuo šio kelio maršrutas pasuka kairėn į pietus, o kitus 7,4 km veda tarp dirbamų žemių ir didesniu miško plotu, vėliau dešinėn į vakarus Bertulių kaimo link. Dar už 3,8 km Miško takas kerta kelią Seda–Plungė (Nr. 164), kur nuo aplinkinių kalvų matyti piligrimų kelionės tikslas – Žemaičių Kalvarijos bažnyčios bokštai. Prieš pat miestelį maršrutas kerta Žemaitijos nacionalinio parko ribą.

Miško takas iš Žemaičių Kalvarijos miestelio eina Pagardinio, Alsėdžių ir Platelių gatvėmis. Maždaug 6,5 km nuo miestelio centro maršrutas vingiuoja vaizdingu keliu (Nr. 3210), kurį supa kalvos, ir įsuka į automobilių stovėjimo aikštelę ties Gegrėnų archeologiniu kompleksu. Prie jos takas pasuka kairėn į pietus ir veda Gegrėnų piliakalnių takais. Palikęs mišką, Miško takas toliau eina Ežero gatve, netrukus kerta Dvaro gatvę, pasuka į Paežerės gatvę ir už 5 km pasiekia Žemaičių Kalvarijos kelią (Nr. 2302). Čia maršrutas keliauja į kairę ir eina pėsčiųjų ir dviračių taku 1,7 km, kol pasiekia sankryžą su Plokštinės gatve ir tuomet suka dešinėn į pietus, o už 1,8 km atveda į Paplatelės kaimą. Ši atkarpa yra Žemaitijos nacionaliniame parke ir supažindina su Žemaičių aukštumos šiaurės vakarų dalies kraštovaizdžiu ir gamtine įvairove.

Nuo Salantų miestelio Miško takas eina M. Valančiaus, Padvaralio ir Ilgąja gatvėmis. Likus 100 m iki kelio Nr. 169 jis veda kairėn į kaimo keliuką, už 3,5 km pasiekia Erlos gatvę ir pasuka kairėn į vakarus. Už 0,4 km eina dešinėn į šiaurę ir atveda į Šatraminių kaimą, kur suka dešinėn į pietvakarius, už 2,9 km kerta Salantų–Skuodo kelią (Nr. 169) ir Šaukliuose veda kairėn į šiaurę. Už 3,8 km pasiekia šios atkarpos galutinį tikslą – Mosėdį. Didžioji atkarpos dalis, išskyrus Šatraminių apylinkes, eina Salantų regioninio parko teritorija.

Iš Mosėdžio miestelio Salantų ir Skuodo gatvėmis Miško takas vingiuoja Skuodo link ir po mažiau nei 8 km pasiekia Salantų–Skuodo kelią (Nr. 169). Toliau maršrutas veda tarp dirbamų žemių. Kraštovaizdis keičiasi įžengus į Bartuvos upės slėnį. 0,5 km maršrutas eina Salantų–Skuodo keliu, po to pasuka į kairę ir 6,7 km vingiuoja mažais kaimo keliukais, kol pasiekia Skuodo miestą. Toliau veda Kretingos, Laisvės ir Krantinės gatvėmis, kerta Skuodo parką ir Gedimino, Vytauto bei J. Basanavičiaus gatvėmis (kelias Nr. 169) pasiekia Lietuvos valstybinę sieną - galutinį atkarpos tikslą.

Miško tako maršrutas Kalvenės gatvelėmis vingiuoja iki Aizputės–Kalvenės (P115) kelio, 1,4 km eina jo kelkraščiu ir pasuka į dešinę. Toliau maršrutas kerta Jelgavas–Liepojos geležinkelį ir iki pat Buojų gyvenvietės eina mažu kaimo keliuku. Pakeliui matyti daug buvusių žuvų tvenkinių. Kraštovaizdį pagyvina laukuose išsibarstę vienkiemiai ir sodybos, kuriuose galima nusipirkti vietoje užaugintų daržovių ir maisto. Už Kazdangos–Mazbojų kelio (V1299) maršrutas kerta Grantniekų karjerą. Nuo Kalvenės iki Buojų maršrutas eina Vakarų Kuršo aukštumos Bandavos kalvynu, kur aukščiausios reljefo vietos yra šiek tiek aukščiau 100 m virš jūros lygio. Už Buojų Miško takas kerta Lažos upelį ir prie Tebrų vėl eina Aizputės–Kalvenės keliu iki Aizputės. Kalvenės ir Atmodas gatvėmis galima pasiekti miesto centrą.

Pagrindine Snėpelės gatve Miško takas veda į kelią V1294 ir po 0,3 km priešais Kepšų ežerą pasuka dešinėn į nedidelį kaimo kelią. Šiuo keliu maršrutas pasiekia Slipinciemą, prieš tai kirtus Sprincupės užtvanką ir eina palei tvenkinį. Toliau pasuka Pelčių kryptimi, kur vingiuoja palei Dambų tvenkinius, veda iki Kuldygos–Pelčių kelio (V1293) ir tęsiasi per Kuldygos sodus „Kurzemīte“ ir „Rumba“, kol pasiekia Ventos upę ir Kuldygos aplinkkelį. Nuo jo iki Senojo plytų tilto 2,4 km maršrutas veda gražiu Ventos pakrantės taku, kur drėgnesnė vietose ir per upelius nutiesti mediniai tilteliai.

Miško tako maršrutas Rendoje vingiuoja Yvandės upelio uolėtais krantais ir veda į Krojų kelią pievomis, o vėliau tęsiasi mišku. Vietomis atsiveria Abavos senvagės vaizdas. Kraštovaizdis pamažu keičiasi, kai Miško takas palieka Kuršo žemumos Pieventos lygumą ir lėtai pakyla Rytų Kuršo aukštumos šlaitu 50–60 m virš jūros lygio.

Priešais Valgalės kaimą maršrutas padaro vingį pro gilią Valgalės upelio vagą ir iki pat Sabilės eina Abavos senvagės šlaito viršumi, tiktai prie Sabilės nusileidžia iki Abavos tilto (Lāčplēša, Kuldīgas gatvė). Sabilės apylinkėse kraštovaizdis vėl pakinta ir galima stebėti Rytų Kuršo aukštumos Saldaus kalvyno vaizdus. Senvagės tarp Rumbciemu ir Sabile gylis siekia apie 40 m. Miško takas šią ir kitą dieną eina Abavos senvagės gamtos parku „Abavas senleja“.

Jaunmuokų pilies apylinkės džiugina Rytų Kuršo aukštumos Vanemos kalvyno kraštovaizdžiu. Miško takas vingiuoja žemyn iki Berų vandens malūno. Toliau maršrutas veda apie 3 km iki pat Vecmuokų ir 50 m už jo, atskleisdamas gražų kraštovaizdį ir platų Sluocenės slėnį pietuose. Už Vecmuokų dvaro alėjos maršrutas kerta Tukumo–Lazdos kelią (V1442), praeina pro keletą viensėdžių ir tiesiu miško keliu veda pietryčių kryptimi palei Seklio ežerą, prie kurio galima prieiti mažais takeliais. Sveikuolių kaimeliu maršrutas eina miško takais ir ties Uozuolinių kapinėmis pasiekia Tukumo–Kesterciemo–Kolkos kelią (P131), kur prasideda Tukumo miestas. Raudas, Kurzemes Meža ir Melnezera gatvėmis maršrutas atveda prie Saulės kalno.

Plačiausias Rygos įlankos smėlio paplūdimys driekiasi nuo Dubultų iki Lielupės upės. Tai didžiausia Jūrmalos kurorto vertybė, siūlanti daugybę paplūdimio kavinių ir įvairių poilsio galimybių. Pakrantės kopų miškus juosia tankus takų tinklas, skirtas tiek pasivaikščiojimams, tiek šiaurietiškam ėjimui. Jūrų tako dalis nuo Lielupės paplūdimio iki Jūrmalos buities muziejaus priskiriama Ragakapos gamtos parkui. Iš čia atgal į Buldurus galima patogiai patekti einant Buldurų prospektu ir 5. līnija.